| Lk 10 | Septyniasdešimt dviejų mokinių pasiuntinybė 1 Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du[i1] mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. 2 Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. 3 Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. 4 Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.[i2] 5 Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė[i3] šiems namams!' 6 Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. 7 Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. 8 Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. 9 Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!' 10 O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 11 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' 12 Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui. 13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose. 14 Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums. 15 Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?! Tu nugarmėsi iki pragaro! 16 Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“. Mokinių sugrįžimas. Kuo džiaugtis? 17 Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. 18 O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. 19 Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. 20 Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. Palaima mažutėliams 21 Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. 22 Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“. Mokinių privilegija 23 Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. 24 Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“. Didysis įsakymas 25 Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ 26 Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ 27 Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. 28 Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Gailestingojo samariečio palyginimas 29 Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ 30 Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. 31 Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. 32 Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. 33 O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. 34 Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. 35 Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. 36 Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ 37 Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ Morta ir Marija 38 Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. 39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. 40 Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. 41 [i4]Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, 42 o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. |
