Septyniasdešimt dviejų mokinių pasiuntinybė

¹ Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du^[i1] mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. ² Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. ³ Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. ⁴ Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.^{[i2] 5} Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė^[i3] šiems namams!' ⁶ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. ⁷ Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. ⁸ Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. ⁹ Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!' ¹⁰ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: ¹¹ 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' ¹² Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.

Mokinių sugrįžimas. Kuo džiaugtis?

¹⁷ Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. ¹⁸ O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. ¹⁹ Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. ²⁰ Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>