¹ Antrąkart atėjo Jonai VIEŠPATIES žodis: ² „Kelkis ir eik į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau. ³ Paklusdamas VIEŠPATIES žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas, – jį pereiti reikėjo trijų dienų. ⁴ Jona pradėjo kelionę per miestą. Eidamas pirmos dienos kelią, jis skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“^{[i1] 5} Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutine.

⁶ Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo savo sosto, nusivilko drabužius, apsidengė ašutine ir sėdosi į pelenus. ⁷ Tada jis įsakė paskelbti Ninevėje: „Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu: 'Joks žmogus nei gyvulys tenelies jokio maisto, – raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria. ⁸ Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutine,^[i2] – visu balsu tesišaukia VIEŠPATIES. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto. ⁹ Kas žino? Rasi Dievas pasigailės ir atleis, rasi sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime'“.

¹⁰ Kai Dievas pamatė, ką jie padarė ir kaip jie nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>