| Jok 2 | Pagarba varguoliams 1 Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. 2 Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. 3 Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk, ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. 4 Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai? 5 Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? 6 O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? 7 Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?! Laisvės įstatymas visuotinis 8 Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą kaip save patį, jūs gerai darote; 9 bet jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. |
| 1 | Jok 2,14-2,26: Iš pirmo žvilgsnio prieštarauja šv. Pauliaus mokymui Rom 3,20-31; Gal 2,16; 3,6-14 ir kitur. Bet prieštaravimas tėra žodinis, ne dalykinis. Šv. Paulius kalba apie išorinius Mozės Įstatymo įsakytus veiksmus, kurių atlikimo tikrai nepakanka dvasiniam nuteisinimui. Pirmiausia reikia tikėti Kristų ir taip gauti nuteisinimą, o toliau tikėjimas turi reikštis veiklia meile (žr. Gal 5,6). Šv. Jokūbas suponuoja jau turimą tikėjimą ir pabrėžia, jog tik meilės darbai parodo jį esant gyvą. |
