¹ Tada Jobas atsakė. Jis tarė:

² „Taip, aš žinau, kad šitaip yra:

bet kaip gali žmogus būti teisus prieš Dievą?

^3 [i1]Jei kas užsispirtų į teismą su juo stoti,

negalėtų atsakyti jam nė į vieną kaltinimą iš tūkstančio.

⁴ Jis yra išmintingos širdies, galingas savo jėga, –

kas kada nors jam priešinosi

ir išliko sveikas?

⁵ Jis perkelia kalnus jiems nežinant,

nuverčia juos, kai supyksta;

⁶ pajudina iš vietos žemę,

ir jos šulai sudreba.

⁷ Jis sako saulei: 'Netekėk!'

ir žvaigždėms: 'Nešvieskite!'

⁸ Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą

ir žengia Jūros bangomis.

⁹ Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius,

Sietyną ir pietų skliauto žvaigždynus.

¹⁰ Jis nuveikia didžius darbus, –

suprasti jų neįmanoma, –

daugiau nuostabių darbų,

nei gali žmogus suskaičiuoti.

¹¹ Štai jis praeina pro šalį,

bet aš jo nematau;

jis pražingsniuoja,

bet aš jo nepajuntu.

¹² Tikėk manimi, jis atima –

ir kas gali jam uždrausti?

Niekas negali jo klausti: 'Ką tu darai?'

¹⁴ Kaip tad galiu aš jam atsakyti

ar žodžiais jam priešgyniauti?

¹⁵ Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti;

aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.

¹⁶ Jeigu į jį kreipčiausi ir jis teiktųsi atsakyti,

netikiu, kad jis klausytųsi mano žodžių.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>