BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 21 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Jobo knygaSkyrius: 37

 Jobo knyga
  
Job 37

1 „Ir dėl to man širdis dreba,

iš savo vietos šoka.

2 Klausykitės jūs visi jo griausmingo balso[i1]

ir iš jo burnos einančio garso.

3 Visur po dangumi, lig žemės pakraščių,

jis paleidžia jį drauge su savo žaibu.

4 Tada trenkia riaumojantis garsas, –

Dievas griaudžia savo didingu balsu.

Savo žaibų jis nesulaiko,

kol nenutyla jo balsas.

5 Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu,

daro nuostabius darbus, kurių suvokti negalime.

6 Juk jis sniegui įsako: 'Krisk ant žemės!'

o lietui ir liūčiai: 'Sodriai palyk!'

7 Jis sustabdo žmonių rankas nuo darbo,

kad kiekvienas žmogus pažintų, ką jis padaro.

8 Tada žvėrys lenda į savo urvą

ir atsigula savo lindynėje.

9 Vėtra išeina iš savo buveinės[i2]

ir iš šiaurės vėjų kandus šaltis.

10 Dievas atsikvepia, ir pasidaro ledas,

platūs vandenys greitai užšąla.

11 Jis debesis prikrauna drėgmės

ir skleidžia savo žaibo debesis.

12 Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,[i3]

kad įvykdytų visa, ką jis jiems įsako,

visur gyvenamos žemės paviršiuje.

13 Ar kaip rykštė, ar kaip malonė savo žemei –

jis padaro, kad tai atsitinka“.

Baigminis Elihu'o iššūkis Jobui

14 „Tai suvok, Jobai, stabtelėk akimirksnį

ir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.

15 Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesis

ir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje?

16 Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis, –

nuostabius darbus to, kuris vienintelis viską žino?

17 Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su savo drabužiais,

kai žemė yra apmirusi nuo pietų vėjo.

18 Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą,[i4]

tvirtą kaip nulietas veidrodis?

19 Pasakyk tad mums, ką turime jam sakyti;

mes negalime ginčytis, nes tūnom tamsoje.

20 [i5]Ar bus apie tai jam pasakyta, kai kalbėsiu?

Nejau žmogus kada nors norėjo būti sunaikintas?

21 [i6]Dabar tad žmonės negali žiūrėti į saulę,

per skaisčiai ji šviečia,

kai pakyla vėjas ir nuvalo padanges.

22 [i7]Iš šiaurės vėjas atpučia auksinę pašvaistę;

Dievą gaubia šiurpulinga didybė.

23 Visagalis – mums nepasiekiamas!

Jis didingas jėga ir teisingumu,

didelio teisumo jis nepažeis.

24 Todėl žmonės jo pagarbiai bijo;

jis negerbia žmogaus,

laikančio save išmintingu“.

  
Išnašos:
1Job 37,2: ... balso: perkūnijos.
2Job 37,9: ... iš savo buveinės: senovėje buvo tikima, kad audros laikomos uždarytos saugioje vietoje.
3Job 37,12: ... jie plaukia iš visų pusių: lietus (žr. Job 36,27), debesys (žr. Job 36,29-30), žaibas ir perkūnas (žr. Job 36,32-33), sniegas (žr. Job 37,6), vėjai (žr. Job 37,9).
4Job 37,18: ... dangaus skliautą: senovėje dangaus skliautas buvo laikomas lubomis, virš kurių yra vandenys viršum skliauto (žr. Pr 1,6-7; 7,1). Šioms luboms tapus tokioms kietoms kaip metalas, įprasti lietūs nebepasiekdavo žemės (žr. Kun 26,19; Įst 28,23).
5Job 37,20: Ar angelas neatkreips į tai Dievo dėmesio?
6Job 37,21: Atrodo, kad ši eilutė neturi reikšmės Elihu’o kalbos kontekste. Elihu’as ką tik atmetė mintį susitikti su Dievu. Jeigu žmonės negali žiūrėti į saulę dėl jos akinančios šviesos, teigia Elihu’as, juo labiau žmonės negali žvelgti į Dievo spindesį.
7Job 37,22: Abejonės ir nežinojimo audros dingsta, ir iš šiaurės, – paslaptingos Dievo buveinės, – ateina didingų Dievo kelių apreiškimas. Šiaurė yra Dievo buveinės įvaizdis.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jobo knygaSkyrius: 37