1 [i1]Tada Zofaras Naamatietis atsakė, tardamas: 2 „Argi žodžių tvanas turėtų likti be atsako, nejau plepus vyras turėtų būti teisus? 3 Argi tavo tauškalai turėtų mus nutildyti, nejau, tau tyčiojantis, nebus kam tavęs sugėdinti? 4 Juk tu sakai: 'Mano mokymas yra tyras, aš buvau nekaltas Dievo akyse!' 5 Betgi kad Dievas prakalbėtų, atvertų tau jis pats savo lūpas 6 ir pasakytų tau savo išminties paslaptis! Juk išmintis turi daug akių! Žinok tad, kad Dievas iš tavęs mažiau reikalauja, negu tavo kaltė užsitarnauja. 7 [i2]Argi gali suvokti Dievo paslaptį? Argi gali įžvelgti gelmes Visagalio? 8 Aukštesnės už dangų – ką tu gali daryti? Gilesnės už Šeolą – ką tu gali žinoti? 9 Ilgesnis jos mastas negu žemė ir platesnis negu jūra. 10 Jeigu jis praeina ar uždaro į kalėjimą, ar pašaukia į teismą, kas gali jį sulaikyti? 11 Juk jis perpranta veidmainius ir mato nedorybę. Tad nejau jos neatpažins? 12 Bet kvailas žmogus įgis supratimą, kai laukinė asilė pagimdys žmogų! 13 [i3]Jei tu savo širdį kreipsi teisingai, tu savo rankas link jo tiesi. 14 Jei tu turi nedorybę, vyk šalin ją, neleisk neteisybei gyventi savo palapinėje. 15 Iš tikrųjų tada pakelsi savo veidą be dėmės, saugus būsi ir nebijosi. 16 Juk tada užmirši savo vargus ar prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis. 17 Tavo gyvenimas bus šviesesnis negu vidurdienis, o tamsiausios gyvenimo valandos švies kaip aušra. 18 Tu jausiesi saugus, nes turėsi vilties; Dievas saugos tave, ir saugiai ilsėsies. 19 Gulsiesi, ir nebus ko tau bijoti; daugelis stengsis tau įtikti. 20 Bet akys nedorųjų apsiblaus, kelio išsigelbėt rasti jie nepajėgs, jų vienintelė viltis yra laukti mirties“. |