1 Tada Jobas atsakė. Jis tarė: 2 „Iš tikrųjų esate ypatingi žmonės, ir išmintis mirs jums numirus! 3 Bet ir aš, kaip jūs, turiu smegenis; už jus nesu žemesnis. Betgi tiek to, kas tų dalykų nežino! 4 [i1]Tapau pajuoka savo bičiuliams, – 'Tas, kurio Dievas išklauso, kai jo šaukiasi, yra teisus ir be priekaištų žmogus', – pajuoka. 5 Savimi patenkintieji niekina nelaimę; ji ištinka tuos, kurių kojos dreba. 6 Plėšikų palapinės yra ramios, saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo, neša savo dievą rankose.[i2] 7 [i3]Bet paklausk gyvulių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių, jie pasakys. 8 Paklausk žemės augalų, jie tave paprotins, ir jūros žuvų, jos tau paaiškins. 9 Kas iš jų visų nežino, kad VIEŠPATIES ranka tai padarė? 10 Jo rankoje yra gyvastis visų gyvūnų ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas. 11 Ar ne ausis svarsto žodžius, kaip gomurys ragauja maistą? 12 Ar išmintį slepia žili plaukai ir supratimą ilgas amžius? 13 Dievo yra išmintis ir galybė, jam priklauso patarimas ir supratimas. 14 Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti, kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti? 15 Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra, Kai pasiunčia juos, aptvindo žemę. 16 Jo yra jėga ir išmintis; jis valdo ir tą, kuris klysta, ir tą, kuris klaidina. 17 Patarėjus eiti basomis paleidžia, o teisėjus išvaro iš proto. 18 [i4]Juostas karaliams nusega, jiems strėnas diržu suvaržo. 19 Kunigus eiti basomis paleidžia, o galinguosius sunaikina. 20 Patikimiems vyrams atima žadą, o seniūnams sveiką protą. 21 Didžiūnus apipila gėda, o stipruoliams nusega diržus. 22 Tamsybių gelmes atskleidžia, mirusiųjų buveinės tamsą apšviečia. 23 Tautas išaukština, tada jas sunaikina, tautas išaugina, paskui jas apleidžia. 24 Žemės valdovams atima protą ir palieka juos klajoti tyruose be kelio. 25 Jie grabinėja tamsoje be šviesos, į visas puses svirduliuodami tarsi girti“. | 
