Jėzus ir Nikodemas 1 Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. 2 Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“. 3 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės,[i1] negalės regėti Dievo karalystės“. 4 Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ 5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios,[i2] neįeis į Dievo karalystę. 6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. 7 Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. 8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.[i3] 9 Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ 10 Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? 11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. 12 Jei netikite man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? 13 Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.[i4] 14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, 15 kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. 16 – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. 17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. 18 Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.[i5] 19 Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. 20 Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. 21 O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.[i6] KELIONĖS PO SAMARIJĄ IR GALILĖJĄ Paskutinis Jono liudijimas 22 Paskui Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštydino.[i7] 23 Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis. 24 Tuomet Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą. 25 Tarp Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apsivalymo apeigų. 26 Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi anapus Jordano, kurį tu paliudijai, – jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas jį“. 27 Jonas atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. 28 Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik jo pirmtaku. 29 Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta.[i8] 30 Jam skirta augti, o man – mažėti“. 31 – Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, – žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis. 32 Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik niekas jo liudijimo neklauso. 33 O kas jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis, 34 nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko. 35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. 36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė. | 
