Šaukimas atgailauti 12 „Tačiau net dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – 13 perplėškite sau širdį, o ne drabužius“. Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti. 14 Kas žino, kad jis vėl neatleis ir neatsiųs palaiminimo – grūdų atnašų ir liejamųjų aukų VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui? 15 Pūskite ragą Zione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmei bendriją! 16 Sutelkite tautą, paaiškinkite susirinkimui, sukvieskite senelius, surinkite mažutėlius, net žindomus kūdikius. Jaunikis tepalieka savo kambarį ir jaunoji – savo pavėsinę. 17 Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai,[i1] VIEŠPATIES tarnai. Tesako: „Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos, nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms. Kodėl tautos turėtų sakyti: 'Kur yra jų Dievas?'“ 2. Viešpats išklauso maldos 18 Tuomet VIEŠPATS pajuto pavydą dėl savo krašto ir pasigailėjo savo tautos. | 
