1 VIEŠPATIES žodis, kuris atėjo Petuelio sūnui Joeliui. 1. Žmonės liūdi ir meldžiasi 2 Klausykitės šito, seniūnai, išgirskite, visi krašto gyventojai! Argi įvyko kas panašaus jūsų dienomis ar jūsų protėvių dienomis? 3 Pasakokite apie tai savo vaikams, tepasakoja jūsų vaikai savo vaikams ir jų vaikai tolesnei kartai. 4 [i1]Kas liko nuo skėrių vikšrų, suėdė skraidantys skėriai. Kas liko nuo skraidančių skėrių, suėdė šokinėjantys skėriai. Kas liko nuo šokinėjančių skėrių, suėdė skėriai rijikai. 5 Pabuskite, jūs girtuokliai, ir verkite; visi vyno gėrėjai, verkite dėl saldaus vyno, – jis atimtas jums nuo burnos. 6 Nes prieš mano kraštą pakilo tauta,[i2] galinga ir be skaičiaus. Jos dantys tai dantys liūto, o iltys liūtės. 7 Ji nuniokojo mano vynmedžius, pakenkė mano figmedžiams; nulupo jų žievę ir numetė žemėn, palikdama jų šakas baltas. 8 Raudok tarsi mergelė, vilkinti ašutine, savo jaunystės vyro! 9 Grūdų atnašos ir liejamosios aukos dingo iš VIEŠPATIES Namų. Kunigai, VIEŠPATIES tarnai, gedi. 10 Laukai nuniokoti, žemė gedi, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. 11 Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo. 12 Vynmedis vysta, figmedis svyra. Granatmedis, palmė ir obelis – visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta. 13 Vilkitės ašutinę ir raudokite, jūs kunigai, aimanuokite, aukuro tarnai! Ateikite, praleiskite naktį apsivilkę ašutine, jūs mano Dievo tarnai, nes jūsų Dievo Namams trūksta grūdų atnašų ir liejamųjų aukų. 14 Paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmei bendriją. Surinkite seniūnus ir visus krašto gyventojus į VIEŠPATIES, jūsų Dievo, Namus ir maldaukite VIEŠPATĮ. 15 Ai, ta diena! Juk VIEŠPATIES diena arti, – ji ateina kaip sunaikinimas iš Visagalio. 16 Argi ne mūsų pačių akyse atimamas maistas, o iš mūsų Dievo Namų džiaugsmas ir linksmybė? 17 Sėklos sudžiūva po grumstais, sandėliai ištuštinti; svirnai nugriauti, nes nėra grūdų. 18 Kaip gyvuliai kenčia! Galvijų bandos klajoja suglumusios, nes neturi ganyklos; net avių kaimenės sutrikusios. 19 VIEŠPATIE, tavęs šaukiuosi, nes ugnis surijo tyrlaukių ganyklas ir liepsnos sudegino visus laukų medžius. 20 Net laukiniai žvėrys žvelgia į tave, nes išdžiūvo upės ir ugnis surijo tyrlaukių ganyklas. | 
