Neištikimoji tauta 1 Man atėjo VIEŠPATIES žodis:[i1] 2 „Eik ir paskelbk Jeruzalei taip, kad ji išgirstų: 'Tai VIEŠPATS pasakė: aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę,[i2] kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę. 3 Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis, jo pjūties pirmasis derlius.[i3] Ryjantieji jį užsitraukia kaltę, nelaimė juos ištinka, – tai VIEŠPATIES žodis'“. 7 Kai atvedžiau jus į sodų kraštą, kad mistumėte jo vaisių gausa, jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną. 8 Kunigai neklausė: 'Kur yra VIEŠPATS?' Įstatymo aiškintojai[i4] manęs nepaisė, ganytojai[i5] maištavo prieš mane. Pranašai kalbėjo Baalo vardu ir vaikėsi bejėgius stabus. 12 Išsigąskite dėlei to, dangūs, drebėkite iš siaubo, – tai VIEŠPATIES žodis! 13 Nes manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“. |