1 {Mane pasiekė šitoks VIEŠPATIES žodis:} „Jei vyras paleistų žmoną[i1] ir jeigu ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už kito, ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją? Argi tas kraštas nebūtų teršte suterštas? Tu juk su tiek meilužių svetimavai, ir dar norėtum sugrįžti pas mane! 2 Pakelk savo akis į aukštas, plikas kalvas ir pagalvok, ar dar yra vieta, kur vyrai nebūtų mėgavęsi su tavimi? Jų laukdama, sėdėjai pakelėse kaip arabas[i2] dykumoje. Savo nedoru svetimavimu suteršei kraštą. 3 Todėl buvo sulaikyti lietaus būriai, nebeužėjo pavasario lietūs. Bet kadangi tavoji kakta įžūli it kekšės, tu nė nemanei rausti iš gėdos. 4 Net dabar argi nesišauki manęs: 'Tėve mano! Tu – mano jaunystės sužadėtinis! 5 Nejau jis neapykantą jaus amžinai, niekuomet nesiliaus pykti?' Šitaip tu kalbėjai, bet darei pikta, kiek įstengei!“ Dvi seserys: Judo ir Izraelio karalystės 6 Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS kalbėjo man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! 7 Aš maniau: 'Po to, kai visa tai padarė, galop sugrįš ji pas mane'. Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. 8 Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik už svetimavimą, duodamas skyrybų raštą. Bet tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino, – ji ėjo sau, elgdamasi kaip ištvirkėlė. 9 Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. 10 Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, apsimetusi, – tai VIEŠPATIES žodis“. Izraelio atkūrimas 11 Tada VIEŠPATS pasakė man: „Maištingoji Izraelio karalystė yra mažiau kalta, negu neištikimoji Judo karalystė. 12 Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark: 'Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, – tai VIEŠPATIES žodis, – nebūsiu tau piktas, nes esu maloningas, – tai VIEŠPATIES žodis, – neapykantos amžinai aš nejaučiu. 13 Tik prisipažink, kad esi kalta, nes juk prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, maištavai, savo palankumą švaistei svetimiems dievams {po bet kokiu kupliu medžiu} ir mano balso klausyti nenorėjai, – tai VIEŠPATIES žodis'“. 14 „Sugrįžkite,[i3] atsimetėliai vaikai, –sako VIEŠPATS, – nes aš esu jūsų VIEŠPATS. Paimsiu jus po vieną iš miesto, po du iš šeimos ir atvesiu į Zioną. 15 Ten duosiu jums ganytojų pagal savo širdį, – jie ganys jus išmintingai ir protingai. 16 Kai pagausėsite ir būsite vaisingi krašte, – sako VIEŠPATS, – tomis dienomis žmonės daugiau nebesakys: 'VIEŠPATIES Sandoros Skrynia!' Į galvą niekam ji nebeateis, niekas jos nebeminės, nepasiges ir naujos nebedarys“. 17 Tuo metu Jeruzalė bus vadinama 'VIEŠPATIES sostas', visos tautos ten susirinks, kad pašlovintų VIEŠPATIES vardą Jeruzalėje. Savo nedorų širdžių potraukių daugiau jos nebetenkins. 18 Tomis dienomis Judo namai susijungs su Izraelio namais ir abeji drauge ateis iš šiaurės šalies į kraštą, kurį jūsų tėvams daviau kaip palikimą. Atleidimo sąlygos 19 „Tuomet aš sau maniau: kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką, duoti tau malonų kraštą, visų gražiausią palikimą tarp tautų! Vadintum mane 'Mano Tėve!' – maniau, – ir nuo manęs nenusigręžtum. 20 Tačiau kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima, taip tu buvai man neištikima, Izraelio tauta, – tai VIEŠPATIES žodis“. 21 Girdėti balsas nuo plikų aukštumų! Maldaujantis Izraelio vaikų verksmas, nes jie pasiklydo, eidami savo keliais, ir pamiršo VIEŠPATĮ, savąjį Dievą. 22 „Sugrįžkite, maištingieji vaikai, jūsų atsimetimą aš pagydysiu“. „Mes čia! Dabar mes einame pas tave, nes tu VIEŠPATS, mūsų Dievas! 23 Išties kalvos – apgaulė, – klegesys aukštumose! Tik VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, tėra Izraelio išganymas. 24 Tas Gėda-dievas[i4] nuo mūsų jaunų dienų rijo visa, ką mūsų tėvai pelnė, – jų avis ir galvijus, jų sūnus ir dukteris. 25 Sau mes gėdą pasiklojome ir nešlove apsiklojome, nes VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, nusidėjom nuo savo jaunystės iki šios dienos ir mes, ir mūsų tėvai, – neklausėme VIEŠPATIES, savo Dievo, balso“. | 
