1 Kai jau buvo vėlu, jo palydos tarnai pasiskubino išeiti. Bagoas uždarė palapinę iš lauko ir atleido visus, tarnaujančius jo viešpačiui. Jie nuėjo miegoti, nes visi buvo ilgai trukusios puotos išvarginti. 2 Taigi viena Judita buvo palikta palapinėje su Holofernu, tysančiu savo lovoje, nes jis buvo mirtinai girtas. 3 Judita buvo paliepusi savo tarnaitei stovėti lauke prie jos miegamojo ir laukti, kaip paprastai kitomis dienomis, kol ji išeis, nes ji sakė eisianti melstis. Tą patį ji buvo pasakiusi ir Bagoui. Judita nukerta Holofernui galvą 4 Taigi visi buvo išėję ir nė vieno, svarbaus ar nesvarbaus, nebuvo likę miegamajame. Tuomet Judita, stovėdama prie jo lovos, savo širdyje meldėsi: „VIEŠPATIE, visos galybės Dieve, maloniai pažvelk šią valandą į mano žygį Jeruzalei išaukštinti! 5 Iš tikrųjų dabar atėjo metas padėti tavo paveldui ir įvykdyti mano užmojį, – sunaikinti prieš mus išsirikiavusius priešus“. 6 Nuėjusi prie lovos šulo Holoferno galvūgalyje, ji nusiėmė ten kabantį jo kalaviją, 7 priėjo arčiau jo lovos, pagriebė jį už plaukų ir tarė: „Duok man jėgų šiandien, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve!“ 8 Tada iš visų jėgų du sykius ji kirto jam į kaklą ir nukirto jam galvą. 9 Nuritinusi jo kūną nuo lovos, ji nutraukė tinklelį nuo lovos šulų.[i1] Paskui nedelsdama išėjo ir padavė Holoferno galvą tarnaitei. 10 Ši įdėjo ją į maisto maišelį. Tada jos abi drauge išėjo pasimelsti, kaip jiedvi buvo pratusios daryti. Judita parneša Holoferno galvą į Betuliją Perėjusios stovyklą, jos apsuko ratu slėnį, užkopė kalno šlaitu į Betuliją ir atėjo prie jos vartų.11 Jau iš tolo Judita šaukė sargybiniams prie vartų: „Atidarykite, atidarykite vartus! Dievas, mūsų Dievas, yra su mumis! Jis teberodo savo galybę Izraelyje ir savo jėgą mūsų priešams, kaip jis padarė šiandien!“ 12 Miesto gyventojai, išgirdę jos balsą, atskubėjo prie vartų ir pašaukė miesto seniūnus. 13 Subėgo visi, nuo menkiausio iki didžiausio, nes jos sugrįžimas buvo visiems staigmena. Atidarę vartus, jie sveikino abi moteris, užkūrė laužą, kad galėtų jas matyti, ir spietėsi apie jas. 14 Judita skardžiu balsu juos ragino: „Šlovinkite Dievą! Šlovinkite jį! Šlovinkite Dievą, kuris neatšaukė savo gailestingumo nuo Izraelio namų, bet išblaškė mūsų priešus mano ranka kaip tik šią naktį!“ 15 Tada Judita išėmė iš maišelio galvą ir parodė ją visiems, tardama: „Štai čia Holoferno, asirų kariuomenės vado, galva! O čia tinklelis, po kuriuo jis gulėjo girtas. VIEŠPATS jį paguldė moters ranka! 16 Kaip gyvas VIEŠPATS, mane saugojęs mano žygyje, prisiekiu, kad mano veidas jį suviliojo pražūčiai, kad su manimi jis nepadarė nuodėmės mane išniekindamas ar sugėdindamas“. 17 Visi žmonės buvo tarsi be žado. Puolę kniūbsčia, jie pagarbino Dievą vienu balsu: „Pašlovintas esi tu, mūsų Dieve, nes šią dieną numalšinai savo tautos priešus“. 18 Tada Uzijas tarė Juditai: „Tu, dukterie, esi Dievo Aukščiausiojo palaiminta labiau už visas moteris žemėje! Tebūna pašlovintas VIEŠPATS Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, vedęs tave nukirsti mūsų priešų vado galvą! 19 Tavo gyrius niekad neišblės širdyse žmonių, atmenančių Dievo galybę. 20 Tesuteikia Dievas, kad tavo žygis būtų tau amžina garbė, ir teatlygina tau visokeriopa palaima! Nes tu statei į pavojų savo gyvastį, kai mūsų tauta buvo paklupdyta, ir nukreipei mūsų pražūtį, eidama teisiu keliu priešais mūsų Dievą“. Visi žmonės atsakė: „Amen! Amen!“ | 
