1 „Visa gerkle šauk,[i1] nesitausok! Teskardi tavo balsas kaip trimitas! Parodyk manajai tautai jų nedorybę, Jokūbo namams – jų nuodėmes. 2 Tiesa, ieško jie manęs diena dienon,[i2] trokšta pažinti manuosius kelius, lyg jie būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir savojo Dievo įsako nesulaužiusi. Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų. 3 „Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi? Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! 4 Štai jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, – tvojate kumščiu iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, VIEŠPAČIUI malonia diena? 6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. 8 Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos. 9 Tada šauksies, ir VIEŠPATS atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: „Aš čia!“ Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, | 
