1 Teisusis žūva, bet niekas to neima į širdį. Geri žmonės paglemžiami, ir niekas nesuvokia, kad teisųjį paglemžė siautėjantis blogis. 2 Teisieji pasiekia ramybę, – randa poilsį ant savųjų gultų, kas eina teisingu keliu. Neištikima tauta 3 Bet jūs, burtininkės sūnūs, svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys, ateikite čionai! 4 Iš ko jūs šaipotės, prieš ką jūs laidote gerklę, kam rodote liežuvį? Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos? 5 Jūs, kurie degate gašla ąžuolyne ir po kiekvienu žaliu medžiu; jūs, kurie pjaunate vaikus upių vagose ir uolų plyšiuose? 6 Tavo dalis yra tarp slidžiųjų upės akmenų,[i1] – taip, jie yra tavo dalia. Jiems liejai liejamąsias aukas ir aukojai atnašas! Ar dėl šitų aukų aš galiu pasigailėti? 7 Ant aukšto ir didingo kalno sau gultą įsitaisei, ir ten kopdavai aukos aukoti. 8 Už durų ir staktų pasistatei savo nešvankųjį ženklą. Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą, į jį lipai ir jį padidinai. Su jais, gultą mėgdama, sandėrį padarei, kad jie būtų tau dažni priegulai, – ir taip tenkinai savo gašlumą. 9 Tu ėjai pas Molechą[i2] nešina aliejumi ir gausiai liejai kvapius tepalus. Tu siuntei savo pasiuntinius[i3] toli, vertei juos eiti net į patį Šeolą. 10 Nuo tolimo kelio labai pavargai, bet niekados nepratarei: „Liausiuos!“ Surasdavai patenkinimo savo gašlumui, todėl niekuomet ir nesisielojai. 11 Ir ko taip pabūgai? Ko bijojai, kad tapai melagė? Kodėl manęs neatsiminei, į širdį manęs neėmei? Ar ne todėl, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs, manęs tu nebijojai? 12 Aš parodysiu, koks yra tavo teisumas[i4] ir kokie yra tavo darbai, – tau jie nenaudingi. 13 Kai šauksies pagalbos, tepadeda tau tavasis pulkas stabų! Visus juos[i5] vėjas išnešios, vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs. Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą, paveldės mano šventąjį kalną. Bausmė ir atleidimas 14 Pasigirsta balsas: „Tieskite, tieskite vieškelį! Taisykite kelią, pašalinkite kliūtis nuo kelio mano tautai!“ 15 Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas – Šventasis, sako taip: „Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais buvoju, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą. 16 Aš nekaltinsiu amžinai, nei visuomet pyksiu, nes mano akivaizdoje dvasia išblėstų, net ir gyvybės alsavimas, kurį aš pats sukūriau. 17 Dėl jo {Izraelio} kaltės pykau kurį laiką, plakiau jį, iš pykčio paslėpęs savo veidą, bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu. 18 Mačiau, kuriuo keliu jis eina, bet aš jį pagydysiu ir vesiu, – paguosiu jį gausiai. Jo raudotojams 19 aš, Kūrėjas, sukuriu lūpų vaisių. Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! – sako VIEŠPATS, – aš jį pagydysiu!“ 20 Nedorėliai – kaip jūra, audros pašiaušta ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus. 21 „Neras ramybės nedorėliai!“ – sako mano Dievas. | 
