Viešpaties tarnas 1 „Štai mano tarnas,[i1] kurį aš remiu, – mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą. 2 Ne šauksmu ar pakeltu balsu, – gatvėje nesigirdės jo balso. 3 Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins. Jis tikrą neš teisingumą.[i2] 4 Nepails ir nevilčiai nepasiduos, teisingumą kurdamas žemėje. Jo mokymo lauks tolimosios salos“.[i3] 5 Šitaip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, žmonėms joje duoda gyvybę ir dvasią joje gyvenantiems: 6 „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau tave ir padariau tave Tautos sandora, Tautų šviesa, 7 kad neregių akis atvertum, belaisvius iš kalėjimo išvestum, sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum. 8 Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas. Savo garbės kitam neperleisiu nei savo šlovės stabams. 9 Štai, kas buvo pranašauta, jau įvyko, dabar skelbiu naujus dalykus, – pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“. Pergalės giesmė 10 Naują giesmę užtraukit VIEŠPAČIUI, jo šlovę skelbkit visur žemėje. Jūra tedžiūgauja ir visa, kas jos gelmėse, tolimos salos ir jų gyventojai. 11 Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro[i4] kaimuose. Tedžiūgauja Selos gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių. 12 Duokite garbę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę tolimose salose. 13 Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip karžygys, tarsi kareivis žadina savo narsą, – jis šaukia, pakeltu balsu surinka kovos šūkį, pergalinga jėga stoja prieš savo priešus. Dievas pažada padėti savo tautai 14 Ilgai tylėjau, ilgai lūkuriavau ir susilaikiau, bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė, dūstu ir aikčioju. 15 Sunaikinsiu kalnus ir kalvas, žolę visur nuvytinsiu. Upes paversiu pelkėmis, ir pelkes išdžiovinsiu. 16 Aš vesiu keliaujančius akluosius, – keliais nežinomais juos vesiu. Tamsą jiems šviesa paversiu, vingiuotus kelius ištiesinsiu. Visa tai darau dėl jų, – aš jų neapleisiu. 17 Trauksis į šalį visi susigėdę, kas tiki stabais, – kas sako nulietoms statuloms: „Jūs esate mūsų dievai“. Izraelis atsisako mokytis iš klaidų 18 Klausykitės jūs, kurtieji, pažvelkit ir išvyskit jūs, aklieji! 19 Kas aklesnis už mano tarną[i5] ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu? Kas toks aklas, kaip mano siųstasis, ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas? 20 Žiūrėti jis žiūri, bet neima į širdį, ausys jo atviros, bet nieko negirdi. 21 Dėl teisumo patiko VIEŠPAČIUI savąjį įstatymą padaryti didingą ir šlovingą. 22 Tačiau ši tauta[i6] yra apiplėšta ir nusiaubta:[i7] visi uždaryti rūsiuose, paimti į kalėjimus. Jie yra tapę grobiu, nėra kam užstoti, jie yra apiplėšiami, nėra kam sakyti: „Grąžink atgal!“ 23 O kad jūs tai išgirstumėt, – išgirskit ir dėkitės nuo šiol į širdį! 24 Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų apiplėštas, – kas atidavė Izraelį plėšikams?[i8] Ar tai nebuvo VIEŠPATS, kuriam mes nusidėjome? Jo keliais eiti jie atsisakė, neklausė jo įstatymo. 25 Dėl to jis leido jiems pajusti savo pykčio jėgą, – įniršį ir karo baisumus. Apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato, nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į širdį. | 
