1 {Ms} Atėjau į savo sodą, mano sesuo sužadėtine. Skinuosi savo mirą ir kvepalus, valgau savo korį su medumi, geriu savo vyną su pienu. {JD} Valgykite, bičiuliai, gerkite![i1] Apsvaikite iš meilės! D. KETVIRTOJI GIESMĖ 2 [i2]{Mi} Aš miegojau, bet mano širdis budėjo. Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi! „Įleisk mane, mano sesuo, mano meile, mano balande, mano tobuloji! Juk mano galva permirkusi nuo rasos, o garbanos nuo nakties miglos“. 3 [i3]Buvau jau nusirengusi, – kaip apsirengti man iš naujo? Buvau jau kojas nusiplovusi, – kaip man ir vėl jas purvinti? 4 Mano mylimasis įkišo ranką pro skląsčio skylę, ir mano širdis jo troško. 5 Atsikėliau atidaryti savo mylimajam, lašant nuo rankų mirai, varvant nuo pirštų geriausiai mirai ant skląsčio rankenos. 6 [i4]Atidariau savo mylimajam, bet jis buvo nusisukęs ir nuėjęs. Apmiriau, kad jis nuėjo! Ieškojau, bet negalėjau rasti; šaukiau, bet jis neatsišaukė. 7 [i5]Užtiko mane panaktiniai, apeidami miestą; jie sumušė ir sužeidė mane, – tie sienų panaktiniai atėmė man skraistę! 8 Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros! Jeigu sutiksite mano mylimąjį, pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės. 9 {JD} Kuo tavo mylimasis skiriasi nuo kitų, o gražiausioji iš moterų? Kuo tavo mylimasis skiriasi nuo kitų, kad tu mus taip prisaikdini? 10 [i6]{Mi} Mano mylimasis visas spindi visas saulėje įdegęs, – jį pažinsi tarp dešimties tūkstančių. 11 Jo galva – gryno aukso, plaukai garbanoti, juodi kaip varnas. 12 Jo akys kaip balandžiai, besipliuškenantys tekančio vandens pursluose, tupintys ant šaltinio krašto. 13 Jo skruostai tarsi lysvės kvepalų, skleidžiančios kvapus. Jo lūpos kaip lelijos, iš kurių srūva mira. 14 Jo rankos kaip auksinės lazdos, brangakmeniais nusagstytos. Jo liemuo lyg iš dramblio kaulo, išdabinto safyrais. 15 Jo kojos alebastro stulpai, pastatyti ant stovų iš gryno aukso. Jis toks didingas kaip Libanas ir dailus tarsi jo kedrai. 16 Jo žodžiai gryna saldybė, ir visas jis – malonumas! O Jeruzalės dukros, toks yra mano mylimasis, toks yra mano numylėtinis! | 
