| Gal 2 | Jeruzalės bendruomenė 1 Paskui, po keturiolikos metų,[i1] vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą. 2 Nuvykau apreiškimo paskatintas, ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau[i2] ar nebūčiau bėgęs veltui. 3 Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas. 4 Tačiau įsibrovėliams, netikriems broliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, – 5 jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis. 6 O dėl įžymesniųjų asmenų, – kokie jie buvo kadaise, man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. 7 Atvirkščiai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją pagonims kaip Petrui žydams, 8 nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu. 9 Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus; 10 tik turėjome prisiminti jų vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti.[i3] Petras ir Paulius Antiochijoje 11 Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs. 12 Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo,[i4] jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. 13 Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei. 14 Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ Pauliaus Evangelijos santrauka 15 Nors mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, 16 tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus. 17 Ieškant mums nuteisinimo Kristuje, paaiškėjo, kad patys esame nusidėjėliai. Ar dėl to Kristus yra nuodėmės tarnas? Nieku būdu! 18 Bet jeigu aš vėl atstatau, ką buvau išgriovęs, tai pasirodau esąs nusikaltėlis. 19 Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.[i5] 20 Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. 21 Aš neatmetu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus numirė veltui. |
