Verdantis katilas 1 Devintųjų metų dešimtąjį mėnesį, dešimtąją mėnesio dieną,[i1] atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2 „Marusis, pasižymėk šios dienos vardą, jos tikslią datą. Šiandien Babilono karalius pradėjo Jeruzalės apgulą. 3 Kalbėk palyginimu[i2] maištingiesiems namams ir sakyk jiems: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: - Kaisk katilą, užkaisk katilą, pilk į jį vandens. 4 Sudėk į jį gabalus {mėsos}, visus geruosius gabalus, šlaunį ir petį, pripildyk jį rinktinių kaulų. 5 Paimk iš kaimenės geriausią, prikrauk po katilu malkų, virk jame gabalus, šutink jame ir kaulus“. 6 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Vargas kruvinajam miestui, tam surūdijusiam katilui, kurio rūdys nebuvo nušveistos! Ištuštink jį gabalas po gabalo, nedarydamas jokio skirtumo. 7 Juk jo išlietas kraujas[i3] dar tebėra jame, – ant plikos uolos jį išliejo, – ne į žemę išpylė, kad dulkėmis jį pridengtų. 8 Kad tikrai įnirščiau ir atkeršyčiau, jo išlietą kraują padėjau ant plikos uolos, kad nebūtų pridengtas“. 9 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Vargas kruvinajam miestui! Ir aš sukrausiu jam didelį laužą. 10 Krauk malkas, kurk ugnį, gerai išvirk mėsą, įmaišyk prieskonių, tedega kaulai! 11 Pastatyk jį tuščią ant žarijų, kad įkaistų taip, idant varis imtų švytėti. Tuomet jo suteršimas ištirps jame ir jo rūdys bus nudegintos. 12 Veltui plušau, – storos rūdys iš jo neišeina. Ugnin jį su rūdimis! 13 Valiau nuo tavęs palaidą nešvarumą, bet tu netapai švarus, neapsivalei, todėl niekad daugiau nebebūsi švarus, kol nenumalšinsiu savo įniršio ant tavęs. 14 Aš, VIEŠPATS, kalbėjau. Ateina metas, įvykdysiu! Nesusilaikysiu, nepasigailėsiu, nesuminkštėsiu! Būsi teisiamas pagal savo kelią ir darbus, – tai Viešpaties DIEVO žodis“. | 
