Izraelis nesiliauja maištauti

¹ Septintųjų metų^[i1] penktojo mėnesio dešimtą dieną keletas Izraelio seniūnų atėjo pasiklausti VIEŠPATIES. Jie susėdo prieš mane. ² VIEŠPATIES žodis atėjo man: ³ „Marusis, kalbėk Izraelio seniūnams ir pasakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Ar jūs ateinate manęs pasiklausti? Kaip aš gyvas, jums neatsakysiu, – tai Viešpaties DIEVO žodis'. ⁴ Ar patrauksi juos į teismą, marusis, ar patrauksi juos į teismą? Parodyk jiems jų protėvių bjauriuosius darbus! ⁵ Pasakyk jiems: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tą dieną, kai išrinkau Izraelį, iškilmingai prisiekiau Jokūbo namų palikuonims, – apsireikšdamas jiems Egipto žemėje, – prisiekiau jiems, sakydamas: 'Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas'. ⁶ Tą dieną jiems iškilmingai prisiekiau, kad juos išvesiu iš Egipto žemės į kraštą, kurį jiems buvau paruošęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų. ⁷ Taip pat sakiau jiems: 'Meskite šalin bjauriuosius daiktus, kuriais gėrisi jūsų akys, ir nesusiterškite Egipto stabais, – aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas!' ⁸ Bet jie kėlė maištą prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti, – nė vienas nemetė šalin bjauriųjų daiktų, kuriais gėrėjosi jų akys, nei atsisakė Egipto stabų.

Tuomet maniau išlieti savo įniršį ant jų, paleisti savo pyktį ant jų pačiame Egipte. ⁹ Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, tarp kurių jie gyveno, nes tarp jų jiems apsireiškiau, kad juos išvesiu iš Egipto žemės. ¹⁰ Taigi išvedžiau juos iš Egipto žemės ir nuvedžiau į dykumą. ¹¹ Daviau jiems savo įstatus ir paskelbiau jiems savo įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų. ¹² Be to, daviau jiems savo šabus kaip mano ženklą, kad žinotų, jog aš, VIEŠPATS, juos pašventinu. ¹³ Bet Izraelio namai kėlė maištą prieš mane dykumoje, – jie nesilaikė mano įstatų, atmetė mano įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų dykumoje, kad padaryčiau jiems galą. ¹⁴ Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms matant buvau juos išvedęs. ¹⁵ Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad neįvesiu jų į kraštą, kurį buvau jiems davęs, – kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų, ¹⁶ kadangi jie atmetė mano įsakus, nesilaikė mano įstatų ir išniekino mano šabus, nes jų širdis ėjo paskui savo stabus. ¹⁷ Tačiau manoji akis buvo jiems gailestinga, jų nesunaikinau, – galo jiems dykumoje nepadariau.

¹⁸ O jų vaikams dykumoje sakiau: 'Nesekite savo tėvų įstatais, nesilaikykite jų įsakų ir nesusitepkite jų stabais'. ¹⁹ Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas: sekite mano įstatais, uoliai laikykitės mano įsakų ²⁰ ir švęskite mano šabus, idant jie būtų ženklas man ir jums, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas. ²¹ Bet vaikai kėlė maištą prieš mane, – jie nesekė mano įstatais, nesilaikė rūpestingai mano įsakų, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, užleisti savo pyktį ant jų dykumoje. ²² Tačiau sulaikiau savo ranką ir pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms matant buvau juos išvedęs. ²³ Be to, dykumoje jiems prisiekiau iškilmingai, kad išblaškysiu juos tarp tautų ir išmėtysiu po jų kraštus, ²⁴ nes mano įsakų nevykdė, mano įstatus atmetė, mano šabus išniekino ir jų akys ilgėjosi savo protėvių stabų. ²⁵ Be to, daviau jiems ir įstatų, kurie nebuvo geri,^[i2] ir įsakų, kuriais jie negalėjo būti gyvi. ²⁶ Juos sutepiau jų pačių dovanomis, – visų jų pirmagimių aukojimu, – idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS.

²⁷ Todėl, marusis, kalbėk Izraelio namams ir sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Jūsų tėvai pasityčiojo iš manęs dar ir tuo, kad elgėsi neištikimai. ²⁸ Kai atvedžiau juos į kraštą, kurį jiems duoti buvau iškilmingai prisiekęs, jie kur tik matė aukštą kalvą ar lapuotą medį, ten pjovė savo aukas, ten aukojo savo atnašas, kurios kėlė man pyktį; iš tenai siuntė savo malonius kvapus, tenai liejo savo liejamąsias aukas'. ²⁹ {Aš klausiau jų: 'Kas yra ta alkvietė, į kurią jūs skubate? Taip iki šiai dienai ji ir buvo praminta Bama – aukštumų vieta'.} ³⁰ Todėl sakyk Izraelio namams: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi jūs ištvirkausite, eidami tėvų keliais, ir lakstysite paskui jų stabus?' ³¹ Atnašaudami savo dovanas ir atiduodami savo vaikus per ugnį, jūs ištvirkaujate su savo stabais iki šiai dienai. Nejau aš turėčiau duoti atsakymą jums, Izraelio namai? Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – jums aš atsakymo neduosiu.

³² Niekad neįvyks, kas ateina jums į mintį, kai sakote: 'Būsime kaip tautos, kaip kitų kraštų gentys, garbindami medį ir akmenį'“.

Dievas atkurs Izraelį

³³ „Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – galinga ranka, ištiesta dešine ir išliedamas įniršį valdysiu jus kaip karalius! ³⁴ Galinga ranka, ištiesta dešine ir išlietu įniršiu išvesiu jus iš tautų ir surinksiu jus iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti. ^35 [i3]Nuvesiu jus į tautų dykumą ir tenai teisiu jus akis į akį. ³⁶ Kaip teisiau jūsų protėvius Egipto žemės dykumoje, taip teisiu jus, – tai Viešpaties DIEVO žodis. ³⁷ Pravesiu jus po savo lazda ir įvesiu jus į sandoros ryšius. ³⁸ Atskirsiu nuo jūsų tuos, kurie kelia maištą ir nusikalsta man, – juos išvesiu iš krašto, kuriame gyvena kaip svetimšaliai, bet į Izraelio žemę jie neįeis. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS“.

³⁹ O jums, Izraelio namai, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Eikite tarnauti savo stabams, kiekvienas iš jūsų dabar ir ateityje, jei manęs neklausote! Bet mano šventojo vardo jūs daugiau nebeteršite savo atnašomis ir stabais!

⁴⁰ Nes mano šventajame kalne, ant aukštojo Izraelio kalno, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – tenai visi Izraelio namai, jie visi man krašte tarnaus, – tenai priimsiu jus, tenai lauksiu iš jūsų atnašų ir rinktinių jūsų dovanų su visu, ką man skirsite. ⁴¹ Kaip malonų kvapą jus priimsiu, kai išlaisvinsiu jus iš tautų ir surinksiu jus iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti, ir parodysiu savo šventumą per jus tautoms. ⁴² Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai parvesiu jus į Izraelio žemę, į kraštą, kurį iškilmingai prisiekiau duoti jūsų protėviams. ⁴³ Tenai jūs atsiminsite savo kelius ir visus savo darbus, kuriais save pačius suteršėte, ir bjaurėsitės savimi dėl visų nedorų darbų, kuriuos esate padarę. ⁴⁴ Ir žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai elgiuosi su jumis dėl savo vardo, o ne pagal jūsų nedorus kelius ar bjaurastis, Izraelio namai, – tai Viešpaties DIEVO žodis“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>