¹¹ Nors Danielis ir žinojo, kad raštas buvo pasirašytas, jis pareidavo į savo namus, kur viršutiniame aukšte buvo atidaromi langai į Jeruzalės pusę, puldavo ant kelių tris kartus per dieną ir melsdavosi savo Dievui, jį šlovindavo, kaip ir anksčiau kad buvo daręs. ¹² O anie vyrai susimokę įsibrovė ir užklupo Danielį besimeldžiantį ir maldaujantį savo Dievo pasigailėjimo. ¹³ Tuojau pat jie nuėjo pas karalių ir kalbėjo jam apie draudimą: „O karaliau! Argi tu nepasirašei draudimo, kad bus įmestas į liūtų narvą, jei kas melstųsi bet kam dieviškam ar žmogiškam per ateinančias trisdešimt dienų?“ Karalius atsakė: „Taip! Įsakas galioja. Pagal medų ir persų įstatymą jis negali būti atšauktas“. ¹⁴ Į tai atsakydami, jie karaliui tarė: „Danielis, vienas iš Judo tremtinių, o karaliau, nepaiso nei tavęs, nei draudimo, kurį tu pasirašei, o kalba savo maldas tris kartus per dieną“.

¹⁵ Karalius, tai išgirdęs, buvo smarkiai sujaudintas. Pasiryžęs Danielį apsaugoti, jis iki pat saulės nusileidimo darė visa, kad jį išgelbėtų. ¹⁶ Bet anie vyrai susimokę atėjo pas karalių ir jam sakė: „O karaliau, žinok, kad pagal medų ir persų įstatymą joks karaliaus paskelbtas draudimas ar įsakas negali būti pakeistas“.

¹⁷ Tuomet karaliaus įsakymu buvo atvestas Danielis ir įmestas į liūtų narvą.^[i3] Karalius kalbėjo Danieliui: „Dievas, kuriam tu taip ištikimai tarnauji, teišgelbsti tave!“ ¹⁸ Buvo atitemptas akmuo ir užritintas ant angos narvo, kurį karalius užantspaudavo savo žiedu ir žiedais savo didžiūnų, kad nė kiek nebūtų pakeistas Danielio likimas. ¹⁹ Tada karalius sugrįžo į savo rūmus ir naktį praleido pasninkaudamas, – pramogų atsisakė, užmigti negalėjo.

²⁰ Pradėjus aušti, karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų narvo. ²¹ Prisiartinęs prie narvo, verksmingu balsu šaukė Danieliui: „O Danieli, gyvojo Dievo tarne, ar įstengė išgelbėti tave nuo liūtų Dievas, kuriam tu ištikimai tarnauji?“ ²² O Danielis atsiliepė: „O karaliau, gyvuok amžinai! ²³ Mano Dievas atsiuntė savo angelą, sučiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas. Netgi tau, o karaliau, aš nenusikaltau?“ ²⁴ Karalius tuo nepaprastai džiaugėsi ir įsakė, kad Danielis būtų iškeltas iš narvo. Danielis buvo iškeltas iš narvo gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo savo Dievu. ²⁵ Karalius įsakė, kad tie vyrai, kurie buvo apšmeižę Danielį, būtų atvesti ir įmesti į liūtų narvą – jie, jų vaikai ir jų žmonos. Jiems net nepasiekus narvo dugno, liūtai juos pagriebė ir sutriuškino visus jų kaulus.

²⁶ Tuomet karalius Darijus rašė visų kalbų tautoms ir gentims, gyvenančioms visoje žemėje: „Teklesti jūsų gerovė! ²⁷ Šiuo raštu įsakau, kad žmonės visoje mano karališkoje valdoje drebėtų ir bijotų Danielio Dievo,

nes jis yra gyvasis Dievas, –

jis yra amžinas.

Jo karalystė niekad nebus sunaikinta ir jo valdžia yra amžina.

²⁸ Jis apsaugo ir išgelbsti,

daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje, –

jis išgelbėjo Danielį iš liūtų letenos“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>