{2}25 Azarjas stovėjo ugnies šerdyje ir garsiai meldėsi: {11}34 Dėl savo švento vardo neatmesk mūsų amžinai, nepanaikink savo sandoros. {12}35 Neatitrauk savo gailestingumo nuo mūsų dėl savo bičiulio Abraomo, dėl savo tarno Izaoko ir dėl savo šventojo Izraelio. {13}36 Jiems tu pažadėjai padauginti palikuonis kaip dangaus žvaigždes, kaip smiltis ant jūros kranto. {14}37 Tačiau, Viešpatie, tapome mažesni už bet kokią tautą, esame pažeminti šiandien visame pasaulyje dėl savo nuodėmių. {15}38 Neturime nūnai nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado; nei deginamosios atnašos, nei aukos, nei aukojimo, nei smilkalų; nei vietos aukoti pirmienoms ir rasti tavo gailestingumui. {16}39 O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, {17}40 kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių! Tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje ir tau maloni, nes tavimi pasitikintys nenusivils. {18}41 Dabar mes sekame tavim visa širdimi, bijome tavęs ir ieškome tavo veido. {19}42 Nepalik mūsų skendėti gėdoje, bet elkis su mumis pagal savo švelnumą ir savo maloningą gailestingumą. {20}43 Išgelbėk mus savo nuostabiais darbais ir pašlovink savo vardą, Viešpatie! | 
