| Dan 4 | 1 Aš, Nebukadnezaras, buvau patogiai savo namuose ir jaučiausi laimingas savo rūmuose, 2 kai sapnavau mane išgąsdinusį sapną. Mane, gulintį lovoje, apėmę vaizdiniai ir man į galvą atėję regėjimai sukėlė klaiką. 3 Paskelbiau įsaką sušaukti visus Babilono išminčius pas mane, kad jie man pasakytų, ką tas sapnas reiškia. 4 Suėjo magai, kerėtojai, kaldėjai ir spėliotojai, aš papasakojau jiems tą sapną, bet jie neįstengė man pasakyti, ką jis reiškia. 5 Galų gale atėjo pas mane Danielis, – tas, kuris yra vadinamas Beltešazaru,[i1] mano dievo vardu, ir yra apdovanotas šventųjų dievų dvasia, – ir jam aš papasakojau savo sapną. 6 „O Beltešazarai, magų galva, aš žinau, kad tu esi apdovanotas šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis nėra tau per sunki. Šis yra sapnas, kurį sapnavau. Pasakyk man, ką jis reiškia“. 7 – Lovoje man atėjo į galvą tokie regėjimai. Mačiau medį žemės viduryje, jis buvo labai aukštas. 8 Medis augo vis aukštesnis ir vis tvirtesnis, – jo viršūnė pasiekė dangų. Jis buvo matomas iš visų žemės pakraščių. 9 Jo lapai buvo gražūs pažiūrėti, vaisiai gausūs, – maisto jame buvo visiems. Po juo laukų žvėrys rado paunksmę, jo šakose krovėsi lizdus padangių paukščiai, – visi gyvūnai iš jo maitinosi. 10 Kai lovoje nesilioviau stebėti regėjimus, ateinančius man į galvą, pamačiau nužengiantį iš dangaus šventąjį Budėtoją.[i2] 11 [i3]Jis, garsiai šaukdamas, liepė: „Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas, nubraukykite jo lapus ir išmėtykite jo vaisius. Tenubėga šalin iš po jo žvėrys, teišlaksto nuo jo šakų paukščiai. 12 Bet palikite žemėse jo kelmą su šaknimis, – surištas geležies ir žalvario grandine, teguli jis gležnoje lauko žolėje, temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę! 13 Tebūna perkeista jo žmogiška širdis, tebūna jam duota širdis žvėries ir tepraslenka pro jį septyni laikai. 14 Tai nuspręsta Budėtojų įsaku, o šis sprendimas duotas Šventųjų įsakymu, kad visi gyvūnai žinotų, jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę, duoda ją, kam nori, ir jai valdyti paskiria net žemos kilmės žmones. 15 Tai yra sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnezaras, sapnavau. O dabar tu, Beltešazarai, pasakyk man, ką jis reiškia, nes visi mano karalystės išminčiai neįstengia paaiškinti man, ką jis reiškia. Tu gali tai padaryti, nes tavyje glūdi šventoji, dieviška dvasia“. 16 Tuomet Danielis, vadinamas Beltešazaru, buvo kurį laiką lyg stabo ištiktas. Jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius jam tarė: „Beltešazarai, tenekelia tau nerimo tas sapnas ar jo išaiškinimas“. Beltešazaras atsakė: „Mano valdove, tas sapnas[i4] turėtų būti tiems, kurie tavęs nekenčia, ir jo išaiškinimas tavo priešams! 17 Medis, kurį matei augantį vis didesnį ir tvirtesnį, viršūne pasiekusį dangų ir matomą iš visų žemės pakraščių, 18 kurio lapai buvo gražūs pažiūrėti ir vaisiai gausūs, duodantys maisto visiems, po kuriuo gyveno laukų žvėrys ir kurio šakose padangių paukščiai krovėsi lizdus, – 19 esi tu, o karaliau! Tu tapai didis ir galingas. Tavo didybė išaugo ir siekia dangų, o tavo valdžia lig žemės pakraščių. 20 Kadangi karalius matė šventą Budėtoją, nužengiantį iš dangaus ir sakantį: 'Nukirskite ir sunaikinkite medį, bet palikite žemėse jo kelmą su šaknimis, surištą geležies ir žalvario grandine, lauko žolėje; temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę, kol praslinks pro jį septyni laikai' – 21 toks yra išaiškinimas, o karaliau, ir tai yra Aukščiausiojo sprendimas, atėjęs mano valdovui karaliui: 22 [i5]tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus su laukų žvėrimis, turėsi ėsti žolę kaip jautis, būsi maudomas rasos iš dangaus, ir septyni laikai praslinks, kol tu pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori. 23 Įsakymas palikti medžio kelmą su šaknimis reiškia, kad tavo karalystė bus tau atkurta, kai tu pripažinsi, jog Dangus yra visavaldis. 24 [i6]Todėl, o karaliau, tebūna tau malonus mano patarimas: išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari“. 25 Visa tai ištiko karalių Nebukadnezarą. 26 Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas ant karališkųjų rūmų stogo Babilone, 27 karalius[i7] sau tarė: „Argi nešaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“ 28 Šiems žodžiams dar nenusprūdus nuo lūpų, pasigirdo balsas iš dangaus: „Tau, karaliau Nebukadnezarai, žodis. Atimta iš tavęs karalystė! 29 Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus su laukų žvėrimis, turėsi ėsti žolę kaip jautis, ir septyni laikai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori“. 30 Sprendimas[i8] Nebukadnezarui buvo tuojau pat įvykdytas. Jis buvo išguitas iš žmonių tarpo, ėdė žolę kaip jautis ir jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol jo plaukai užaugo taip ilgi, kaip erelių plunksnos, o jo nagai tapo kaip paukščių nagai. 31 Praslinkus tam laikui, aš, Nebukadnezaras, pakėliau akis į dangų, ir sugrįžo man protas. - Aš šlovinau Aukščiausiąjį, garbinau ir aukštinau tą, kuris gyvena per amžius, nes jo valdžia yra amžina valdžia ir jo karalystė tveria per kartų kartas. 32 O visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, tik jis daro, ką nori, dangaus galybei ir žemės gyventojams. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti jo ranką ar jam sakyti: „Ką tu darai?“ 33 Tuo metu sugrįžo man protas, o didenybė ir spindesys buvo man sugrąžinti mano karalystės garbei. Mano patarėjai ir didžiūnai mane suieškojo, aš buvau sugrąžintas į savo karalystę, ir man buvo suteikta net daugiau didybės. 34 Dabar aš, Nebukadnezaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi jo darbai yra teisingi ir jo keliai teisūs, – jis gali pažeminti įžūliai besielgiančius. |
