B. POEMA APIE IŠMINTĮ

⁹ „Klausyk, Izraeli, gyvenimo įsakymų,

dėmėkis, kad žinotumei, kas išmintinga.

¹⁰ Kas atsitiko, Izraeli,

kad esi savo priešų žemėje,

sensti svečioje šalyje,

¹¹ susiteršęs mirusiais,

priskirtas prie žengiančiųjų į Požemį?

¹² Nusigręžei tu nuo išminties šaltinio!

¹³ Jei būtumei ėjęs Dievo keliu,

gyventumei ramybėje per amžius.

¹⁴ Suvok, kur glūdi išmanymas,

kur stiprybė,

kur supratimas,

kad tada suvoktum,

kur ilgas gyvenimas ir gyvastis,

kur akių šviesa ir ramybė.

¹⁵ Kas rado išminties buveinę,

kas įsiveržė į jos lobynus?

³² Bet tas, kuris visa žino, pažįsta ją,

ištyrė ją savo žinojimu.

Jis sukūrė žemę visiems laikams,

pripildė ją keturkojų gyvulių;

³³ jis siunčia šviesą – ir ji sklinda,

atšaukia ją – virpėdama ji paklūsta.

³⁴ Žvaigždės džiugiai žėri joms nustatytu laiku,

³⁵ kada jas pasišaukia, jos atsako: „Mes čia!“ –

su džiaugsmu šviesdamos savo Kūrėjui.

³⁶ Jis yra mūsų Dievas,

joks kitas negali jam prilygti:

³⁷ jis ištyrė visą išminties kelią,

padovanojo ją savo tarnui Jokūbui,

savo mylimam sūnui Izraeliui.

³⁸ Paskui jis pasirodė žemėje

ir gyveno tarp žmonių“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>