¹ „Todėl Viešpats įvykdė savo žodį, kurį buvo ištaręs mums: mūsų teisėjams, valdžiusiems Izraelį, mūsų karaliams, mūsų didikams, Izraelio ir Judo žmonėms. ² Jis atsiuntė mums tokių baisių nelaimių, jog niekur po dangumi nėra įvykę to, kas buvo daroma Jeruzalėje, kaip yra parašyta Mozės įstatyme, ^3 [i1]kad mes turėsime valgyti savo pačių sūnų ar dukterų kūną. ⁴ Be to, jis atidavė juos visoms mūsų kaimynų karalystėms, padarė juos pasityčiojimu ir panieka visur visoms tautoms, kuriose tik Viešpats juos buvo išblaškęs. ⁵ Mes esame nužeminti, o ne išaukštinti, nes nusidėjome Viešpačiui, savo Dievui, nepaklausydami jo balso.

⁶ Viešpats, mūsų Dievas, teisus. O mes, kaip mūsų tėvai, net šiandien raustame iš gėdos. ⁷ Visos tos nelaimės, kuriomis mus įspėjo Viešpats, užpuolė mus, ⁸ bet mes nemaldavome Viešpaties, neatsisakėme – kiekvienas iš mūsų – savo nedoros širdies kėslų. ⁹ Viešpats stebėjo mūsų nusikaltimus ir atsiuntė mums nelaimę, nes teisūs yra visi Viešpaties darbai, kuriuos jis įsakė mums atlikti. ¹⁰ Bet mes nepaisėme jo balso ir nesilaikėme mums duotų įsakymų“.

Išgelbėk mus dėl savo meilės!

¹¹ „Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, kuris galinga ranka, ženklais ir nuostabiais darbais, didžia galybe ir pakelta dešine išvedei savo tautą iš Egipto žemės ir pasidarei vardą, kurį ir šiandien turi, ¹² mes nusidėjome, buvome nedorėliai ir sulaužėme, Viešpatie, mūsų Dieve, visus tavo įstatus. ¹³ Tenusigręžia nuo mūsų tavo įniršis, nes mažai mūsų beliko tose tautose, po kurias tu mus išblaškei. ¹⁴ Išgirsk, Viešpatie, mūsų prašymo maldą ir gelbėk mus dėl savęs paties! Suteik mums malonę tų, kurie mus išvarė iš namų, ¹⁵ kad visa žemė sužinotų, jog tu esi Viešpats, mūsų Dievas, nes Izraelis ir jo palikuonys vadinami tavo vardu. ¹⁶ Pažvelk į mus, Viešpatie, iš savo šventosios buveinės ir atsimink mus! Palenk savo ausį, Viešpatie, ir išklausyk! ¹⁷ Atmerk savo akis, Viešpatie, ir pasižiūrėk, nes mes ne mirusieji, esantys mirusiųjų buveinėje, iš kurių kūno buvo atimtas alsavimas, bet tie, kurie duos garbę ir pripažinimą Viešpačiui. ¹⁸ Kas naštos slegiamas dejuoja, kas vaikšto palinkęs ir bejėgis, kieno akys išvargo ir kas yra alkanas, tas skelbs tavo garbę ir teisumą, Viešpatie!

¹⁹ Ne mūsų tėvų ir karalių gerais darbais pasitikėdami ateiname pas tave maldauti gailestingumo, Viešpatie, mūsų Dieve, ²⁰ bet dėl to, kad atsiuntei ant mūsų galvų savo įniršį ir pyktį, kaip buvai įspėjęs mus per savo tarnus pranašus: ²¹ 'Taip kalbėjo Viešpats: palenkite savo pečius ir tarnaukite Babilono karaliui, – pasiliksite žemėje, kurią aš daviau jūsų tėvams. ²² Bet jei nepaklausysite Viešpaties balso tarnauti Babilono karaliui,

²³ nutildysiu Judo miestuose

ir Jeruzalės gatvėse

džiaugsmo ir linksmybės garsus,

jaunikio balsą ir nuotakos balsą.

Visa šalis taps tyrais,

liks be gyventojų'.

²⁴ Bet mes nei paklausėme tavo balso, nei tarnavome Babilono karaliui, todėl tu ir įvykdei, ką buvai grasinęs per savo tarnus pranašus, kad kaulai mūsų karalių ir kaulai mūsų tėvų bus iškasti iš jų kapų. ^25 [i2]Ir iš tikrųjų jie guli numesti dienos kaitrai ir nakties šalnai. Jie mirė kęsdami didelį skausmą nuo bado, kalavijo ir maro. ²⁶ Taip pat dėl Izraelio karalystės ir Judo karalystės nedorumo pavertei Namus, kurie buvo vadinami tavo vardu,^[i3] tuo, kas jie yra šiandien“.

Prisimenami Dievo pažadai

²⁷ „Betgi su mumis tu, Viešpatie, mūsų Dieve, pasielgei pagal visą savo gerumą ir begalinį gailestingumą, ²⁸ kaip buvai įspėjęs per savo tarną Mozę tą dieną, kai įsakei jam surašyti tavo įstatymą Izraelio vaikų akivaizdoje: ²⁹ 'Jei neklausysite mano balso, tikrai ši didelė ir gausi minia taps menka saujele tautose, kur juos išblaškysiu'. ³⁰ Aš gerai žinau, kad jie manęs nepaklausys, nes jie yra kietasprandė tauta. Betgi savo tremties šalyje jie paims tai į širdį ³¹ ir supras, kad aš, Viešpats, esu jų Dievas. Aš duosiu jiems širdį ir jautrias ausis, – jie garbins mane savo tremties šalyje ir šauksis mano vardo.

32

³³ Tuomet jie liausis buvę kietasprandžiai ir, prisimindami savo tėvų, nusidėjusių Viešpačiui, likimą, gręšis nuo savo nedorų darbų. ³⁴ O aš parvesiu juos į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau jų tėvams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jie vėl jį valdys. Aš juos padauginsiu, – nemažės jų skaičius. ³⁵ Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta, – niekad daugiau nebevarysiu savo tautos Izraelio iš krašto, kurį jiems daviau“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>