| Apd 4 | Petras ir Jonas aukščiausiajame teisme 1 [i1]Jiems dar kalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų. 2 Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu.[i2] 3 Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, mat jau buvo vakaras. 4 Vis dėlto daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių. 5 Kitą dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, seniūnai ir Rašto aiškintojai, 6 taip pat vyriausiasis kunigas[i3] Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės. 7 Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?“ 8 Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir seniūnai! 9 Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, 10 tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. 11 Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. 12 Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. 13 Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, beraščiai žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet, 14 žiūrėdami į stovintį su apaštalais pagydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais. 15 Tuomet liepė jiems pasišalinti iš teismo tarybos, o patys ėmė tartis: 16 „Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams aiškiai žinomas jų padarytas stebuklas, ir mes to negalime nuneigti. 17 Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie niekam nekalbėtų tuo vardu“. 18 Ir vėl juos pasišaukę, jie prisakė, kad šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu. 19 Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! 20 Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“. 21 Prigrasinę jie paleido juos, nes nerado už ką bausti. Be to, jie bijojo žmonių, nes visi garbino Dievą už įvykusį stebuklą. 22 Vyrui, kuris taip stebuklingai išgijo, buvo keturiasdešimt metų su viršum. Malda, gresiant persekiojimams 23 Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems buvo sakę aukštieji kunigai ir seniūnai. 24 Išklausę visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi: „Valdove, tu sukūrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. 25 Tu esi taręs per Šventąją Dvasią savo tarno Dovydo lūpomis: Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia? 26 Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir jo Mesiją. 27 Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, 28 kad įvykdytų, ką tavo galia[i4] ir valia buvo iš anksto nusprendusi. 29 O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį. 30 Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų pagydoma ir daromi ženklai bei stebuklai“. 31 Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį. Bendruomenės vienybė. Barnabo dosnumas 32 Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. 33 Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. 34 Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus 35 sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. 36 Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia: „Paguodos sūnus“) , buvo levitas, kilęs iš Kipro.[i5] 37 Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų. |
