| Apd 10 | Šimtininkas Kornelijus 1 [i1]Cezarėjoje gyveno žmogus, vardu Kornelijus, vadinamosios Italų kohortos šimtininkas.[i2] 2 Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo maldingumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui.[i3] 3 Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo ateinantį angelą; šis tarė: „Kornelijau!“ 4 Išsigandęs pažvelgė į jį ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir išmaldos pakilo Dievo akivaizdon, ir jis tave prisiminė. 5 Taigi siųsk vyrus į Jopę ir išsikviesk tokį Simoną, vadinamą Petru. 6 Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros“. 7 Kai su juo kalbėjęs angelas pasišalino, Kornelijus pasišaukė du namiškius ir vieną maldingą kareivį iš savo valdinių 8 ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę. Petro regėjimas 9 Rytojaus dieną, kai šitie keliaudami artinosi prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti. Buvo apie šeštą valandą.[i4] 10 Jis pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava. 11 Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio leidosi kažkoks rykas, it didelė marška už keturių kampų nuleidžiama žemėn. 12 [i5]Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. 13 Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ 14 Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto“. 15 O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ 16 Taip atsitiko tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų. 17 Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti regėjimas, štai prie vartų sustojo Kornelijaus pasiuntiniai, kurie teiravosi Simono namų. 18 „Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?“ – klausė jie garsiai. 19 Petrui, tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: „Štai trys vyrai ieško tavęs. 20 Greičiau kelkis, lipk žemyn ir be jokios baimės keliauk su jais, nes aš juos atsiunčiau“. 21 Taigi Petras nulipo žemyn pas vyrus ir tarė: „Štai ir aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?“ 22 Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, visų gyventojų žydų didžiai gerbiamas žmogus, gavo šventojo angelo nurodymą pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo pamokymų“. 23 Tuomet Petras paprašė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės. Kornelijaus krikštas 24 Rytojaus dieną jis atvyko į Cezarėją. Kornelijus jo laukė, susikvietęs gimines ir artimiausius bičiulius. 25 Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. 26 Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“. 27 Paskui, kalbėdamasis su juo, įžengė vidun ir, atradęs daug susirinkusių žmonių, 28 prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti prastu ar nešvariu. 29 Štai kodėl pakviestas aš nesvyruodamas atvykau. Taigi klausiu dabar: kokiu reikalu mane pakvietėte?“ 30 Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras 31 ir prabilo: 'Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo išmaldas. 32 Siųsk pasiuntinius į Jopę ir atsikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros'. 33 Taigi aš tuojau pasiunčiau pas tave žmones, o tu gerai padarei čion atvykdamas. Dabar mes visi čia esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Viešpats tau pavedė“. 34 Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. 35 Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena. 36 [i6]Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė gerąją taikos naujieną. Šitas yra visų Viešpats. 37 Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto. 38 Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo. 39 Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. 40 Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, 41 beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. 42 Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. 43 Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą“. 44 [i7]Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. 45 Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. 46 Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą. 47 Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ 48 Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu. O šie prašė jį pasilikti dar kelias dienas. |
