| Apd 11 | Pagonių klausimas Jeruzalėje 1 [i1]Apaštalai ir broliai, kurie buvo Judėjoje, sužinojo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį. 2 Todėl kai Petras atvyko į Jeruzalę, žydų kilmės tikintieji ėmė jam prikaišioti: 3 „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!“ 4 Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti: 5 „Aš kartą meldžiausi Jopės mieste ir dvasios pagavoje turėjau regėjimą: prie pat manęs nusileido kažkoks rykas, it didžiulė marška už keturių kampų nuleidžiama iš dangaus. 6 Atidžiai įsižiūrėjęs, pamačiau jame keturkojų žemės gyvių, laukinių žvėrių, roplių ir padangės sparnuočių. 7 Dar išgirdau balsą, man sakantį: 'Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!' 8 Aš atsakiau: 'Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje'. 9 Bet balsas iš dangaus prabilo antrą kartą: 'Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!' 10 Taip atsitiko tris kartus, ir vėl viskas pakilo į dangų. 11 Ir tuojau prieš namus, kuriuose mes buvome apsistoję, atsirado trys vyrai. Jie buvo siųsti pas mane iš Cezarėjos. 12 Dvasia man įsakė be jokios baimės keliauti su jais. Mane lydėjo šitie šeši broliai, ir mes kartu nuvykome į vieno žmogaus namus. 13 Jis mums papasakojo savo namuose regėjęs angelą, kuris jam liepė: 'Nusiųsk ką į Jopę ir išsikviesk Simoną, vadinamą Petru. 14 Jis pamokys tave ir visus tavo namiškius, kaip išsigelbėti'. 15 Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę su mumis. 16 Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: 'Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia'.[i2] 17 Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!“ 18 Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų“.[i3] Antiochijos bendruomenė 19 Išblaškytieji persekiojimo, kilusio dėl Stepono, nukeliavo į Fenikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie skelbė žodį vien tiktai žydams.[i4] 20 Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kireniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų. 21 Viešpaties ranka buvo su jais: didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį. 22 [i5]Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bendrijos ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją. 23 Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui. 24 Mat jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Taip Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys. 25 Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon. 26 Jiedu abu ištisus metus darbavosi bendrijoje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“.[i6] Barnabas ir Saulius vyksta į Jeruzalę 27 Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų.[i7] 28 Vienas iš jų, vardu Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, ištiksiantį visą pasaulį. Badas iš tiesų atėjo, Klaudijui valdant. 29 Mokiniai, kiekvienas pagal savo išteklius, nusprendė paremti Jeruzalės brolius ir nusiųsti jiems pašalpą. 30 Jie taip padarė ir per Barnabą bei Saulių nusiuntė vyresniesiems paramą. |
