Samsono mirtis

²³ Filistinų didžiūnai susirinko atnašauti didelės aukos savo dievui Dagonui ir pasidžiaugti. Jie giedojo:

„Mūsų dievas įdavė mums į rankas

mūsų priešą Samsoną!“

²⁴ Ir žmonės, matydami jį, giesmėmis liaupsino savo dievą:

„Mūsų dievas įdavė mums į rankas priešą,

niokojusį mūsų kraštą,

užmušusį daugelį mūsiškių.“

²⁵ Pagauti pakilios dvasios, jie sakė: „Pašaukite Samsoną! Tepalinksmina mus!“ Jie pašaukė Samsoną iš kalėjimo, ir šis vaidino jų akivaizdoje juokdarį. Paskui pastatė jį tarp stulpų. ²⁶ Vaikinui, vedusiam jį už rankos, Samsonas tarė: „Pavedėk mane ten, kur stulpai, ant kurių stovi namai, idant galėčiau atsišlieti į juos.“ ²⁷ Namai buvo pilni vyrų ir moterų. Ten buvo visi filistinų didžiūnai, o ant stogo stovėjo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, žiūrėjusių, kaip Samsonas linksmino. ²⁸ Samsonas šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „Viešpatie DIEVE! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve, kad vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistinams už abi savo akis.“ ²⁹ Apkabinęs abu vidurinius stulpus, ant kurių stovėjo namai, vieną ­ dešine ranka, o kitą ­ kaire, Samsonas įsiręžė visu svoriu. ³⁰ Tada Samsonas sušuko: „Leisk man mirti su filistinais!“ ­ ir patraukė iš visų jėgų. Namai griuvo ant didžiūnų ir visų ten buvusių žmonių. Tad jis užmušė daugiau mirdamas negu buvo užmušęs gyvendamas.

³¹ Atėję broliai ir visa tėvo šeima pasiėmė jį. Parnešę palaidojo jo tėvo Manoacho kape tarp Coros ir Eštaolo. Izraelio teisėjas jis buvo dvidešimt metų.