¹ Baigę valgyti ir gerti, mergaitės tėvai norėjo eiti gulti. Paėmę vaikiną, jie nuvedė jį į miegamąjį. ² Tuomet Tobijas prisiminė Rapolo žodžius ir, išėmęs žuvies kepenis bei širdį iš maišelio, kuriame juos laikė, uždėjo ant smilkalų žarijų. ³ Žuvies tvaikas taip atstūmė demoną, kad jis pabėgo į tolimiausią Egipto užkampį. O Rapolas sekė iš paskos ir ten tučtuojau jį apkalė grandinėmis.

⁴ Tuo tarpu tėvai išėjo ir uždarė iš lauko kambario duris. Išlipęs iš lovos, Tobijas tarė Sarai: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo Viešpatį, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų.“ ⁵ Ji atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, sakydamas:

„Pašlovintas esi, mūsų protėvių Dieve,

tebūna šlovinamas tavo vardas

amžinai per visas kartas!

Tešlovina tave dangus

ir visa kūrinija per amžius!

⁶ Tu sukūrei Adomą,

ir sukūrei jam žmoną Ievą,

kad būtų jam pagalba ir parama.

Iš jų dviejų kilo žmonija.

Tu sakei: ‘Negera žmogui būti vienam,

padarysiu jam bendrininką kaip jį patį.’

⁷ Tad dabar aš imu šią savo giminaitę

ne dėl gašlumo,

bet kilniu tikslu.

Suteik, kad mudu rastume gailestingumo

ir drauge sulauktume senatvės.“

⁸ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ ⁹ Tada atsigulė nakčiai.

Bet Raguelis atsikėlė ir, pasišaukęs tarnus, išėjo ir iškasė kapą, ¹⁰ sakydamas: „Gali atsitikti, kad jis mirs, ir mes būsime išjuokti ir užgauliojami.“ ¹¹ Baigus kasti kapą, Raguelis parėjo namo ir, pasišaukęs žmoną, ¹² tarė: „Pasiųsk vieną iš tarnaičių, kad įeitų pažiūrėti, ar Tobijas gyvas, ar miręs. Jeigu jis miręs, palaidokime niekam nežinant.“ ¹³ Ji pasiuntė tarnaitę, ši užsidegė žiburį ir, atidariusi miegamojo duris, įėjo. Rado juodu drauge giliai įmigusius. ¹⁴ Tarnaitė išėjo ir pranešė, kad Tobijas gyvas ir nieko bloga nėra įvykę. ¹⁵ Jie šlovino Dangaus Dievą, o Raguelis sakė:

„Pašlovintas esi tu, Dieve,

kiekvienu tyru šlovės žodžiu; tešlovina tave visi tavo išrinktieji!

Tešlovina tave per amžius!

¹⁶ Pašlovintas esi tu,

nes padarei mane laimingą:

ko bijojau, tai neįvyko.

Tu pasielgei su mumis

pagal savo begalinį gailestingumą.

¹⁷ Pašlovintas esi tu,

nes buvai gailestingas

dviem vienturčiams vaikams.

Būk jiems gailestingas, Valdove,

ir apsaugok juos,

vesk jų gyvenimą į pilnatvę

laime ir gailestingumu.“

¹⁸ Ir jis paliepė tarnams užkasti kapą prieš išauštant.

Vestuvių vaišės

¹⁹ O savo žmonos paprašė iškepti daug duonos kepalų. Nuėjęs prie kaimenės, jis parinko du jaučius bei keturis avinus ir įsakė, kad jie būtų papjauti. Taigi pradėta ruoštis. ²⁰ Tada jis liepė pašaukti Tobiją ir davė priesaiką jo akivaizdoje, tardamas: „Iš čia keturiolika dienų tu nesijudinsi, bet liksi čia, valgydamas ir gerdamas su manimi. Tu padarysi mano dukterį laimingą po visų jos vargų. ²¹ Tada imk tuoj pat pusę visko, kas man priklauso, ir grįžk saugus ir sveikas pas tėvą. Kita pusė bus tavo, kai mano žmona ir aš numirsime. Drąsos, mano vaikeli! Aš tavo tėvas, o Edna tavo motina, ir mes priklausome tau ir tavo žmonai dabar ir amžinai. Drąsos, mano vaikeli!“