¹ Didis tarp savo brolių ir tikra savo tautos šlovė

buvo kunigas Simonas, Johanano sūnus;

jam gyvenant buvo atnaujinti Dievo Namai,

ir jo dienomis sutvirtinta šventovė.

² Jis padėjo pamatus aukštai dvigubai sienai,

aukštai atraminei šventyklos aptvaro sienai.

³ Jo dienomis iškasta vandens talpykla ­

tvenkinys didumo sulig jūra.

⁴ Jis pasirūpino, kaip apsaugoti savo žmones nuo plėšikų

ir įtvirtino savo miestą prieš apgulą.

⁵ Koks jis buvo didingas,

kai pažvelgdavo iš Padangtės,

kai išeidavo šiapus Namų uždangos!

⁶ Lyg aušrinė tarp debesų,

lyg mėnulio pilnatis per iškilmes,

⁷ lyg saulė, spindinti ant Aukščiausiojo šventovės,

lyg vaivorykštė, sutviskanti padangių debesyse,

⁸ lyg rožės pirmienų dienomis,

lyg lelijos prie tekančio šaltinio,

lyg Libano žaluma vasarą,

⁹ lyg ugnis ir smilkalai smilkytuve,

lyg kalstyto aukso indas,

nusagstytas visokiais brangakmeniais,

¹⁰ lyg vešlus alyvmedis, pilnas vaisių,

ir lyg kiparisas, iškilęs virš debesų!

¹¹ Dėvėdamas garbingą apdarą

ir vilkėdamas didingus drabužius,

pakilęs prie šventojo aukuro,

jis suteikdavo didingumo šventovės kiemui.

¹² Imdamas atnašų dalis iš kunigų rankų,

stovėdamas prie aukuro žaizdro,

apsuptas brolių kunigų lyg vainiko,

jis būdavo tarsi jaunas Libano kedras

tarp palmių kamienų.

¹³ Visi Aarono sūnūs didingai

laikydavo rankose Viešpaties atnašą

prieš visą Izraelio bendriją.

¹⁴ Atlikęs tarnybą prie aukurų

ir sutvarkęs aukos žaizdrą Aukščiausiajam Visagaliui,

¹⁵ jis ištiesdavo ranką paimti taurę

ir atnašaudavo liejamąsias atnašas ­ vynuogių kraują.

Jis išliedavo jį prie aukuro papėdės,

kaip malonaus kvapo atnašą Aukščiausiajam, Visatos Karaliui.

¹⁶ Tada Aarono sūnūs sušukdavo

ir pūsdavo kaldinto metalo trimitus,

kad prieš Aukščiausiąjį

galingai nuskambėtų šauksmai kaip priminimas.

¹⁷ Tada visi žmonės kartu skubiai puldavo kniūbsti,

garbindami savo Viešpatį, Visagalį, Aukščiausiąjį.

¹⁸ Tada giesmininkai užtraukdavo šlovės giesmes,

ir virš minios aidėdavo malonios šlovės melodijos.

¹⁹ O visi Viešpaties Aukščiausiojo žmonės džiūgaudavo,

melsdamiesi Gailestingajam,

kol vyriausiasis kunigas atlikdavo tarnybą prie aukuro,

atnašaudamas Dievui skirtąją auką.

²⁰ Tada Simonas, nulipęs žemyn, ištiesdavo rankas

virš visos izraelitų bendrijos,

norėdamas ištarti savo lūpomis Viešpaties palaiminimą

ir pašlovindamas jo vardą.

²¹ Tada žmonės antrą kartą puldavo kniūbsti

priimti palaiminimo iš Aukščiausiojo.

²² Tad dabar garbinkite visų Dievą,

kuris daro nuostabius darbus žemėje,

taurina mus nuo pat motinos įsčių

ir elgiasi su mumis gailestingai.

²³ Tesuteikia jis mums širdies linksmumo,

ir tebūna ramybė mūsų dienomis Izraelyje

kaip senovėje.

²⁴ Tepasilieka jo gerumas nuolatos su mumis,

ir teišgelbsti jis mus mūsų dienomis!

Pabaiga

²⁵ Dviejų tautų nemėgstu visa gyvastimi,

o trečioji net nėra tauta:

²⁶ gyvenančių Seyre, filistinų

ir Sicheme įsikūrusių kvailųjų žmonių.

²⁷ Išminties ir supratimo pamokas

šioje knygoje parašiau aš, Jėzus,

Siracho sūnaus Eleazaro sūnus iš Jeruzalės^[i1],

išliedamas savo širdies išmintį.

²⁸ Laimingas, kuris jas mąsto,

išmintingas, kuris paims jas į širdį!

²⁹ Juk kas jas vykdys, tas viskam turės jėgų,

nes pagarbi Viešpaties baimė yra jų takas.