¹ Jozuė, Nūno sūnus, buvo narsus mūšyje

ir Mozės įpėdinis pranašo tarnyboje,

sukurtas būti, kaip leidžia suprasti jo vardas^[i1],

didžiu Dievo išrinktųjų gelbėtoju,

bausti priešus

ir duoti izraelitams jų paveldą.

² Koks didis jis buvo, kai pakėlė ranką

kirsti kalaviju miestams!

³ Kas galėjo jam priešintis,

kai jis kovojo Viešpaties mūšius?

⁴ Argi ne jo ranka buvo sustabdyta saulė,

ir viena diena tapo lyg dvi?

⁵ Jis šaukėsi Aukščiausiojo, Visagalio,

kai priešai apgulė jį iš visų pusių,

ir Visagalis Viešpats atsiliepė jam

nuožmia akmenų krušos audra.

⁶ Mūšyje jis nugalėjo tą tautą

ir šlaite sunaikino priešus,

kad tautos pripažintų jo narsą ir žinotų,

jog Viešpats stebi savo tautos kovas.

⁷ Jis visur atsidavė Visagaliui

ir Mozės dienomis įrodė savo ištikimybę;

jis ir Jefunės sūnus Kalebas

pasipriešino maištininkų sueigai,

sulaikė tautą nuo nuodėmės

ir nutildė jų nedorą murmėjimą.

⁸ Todėl tik jiedu buvo apsaugoti

iš šešių šimtų tūkstančių pėstininkų,

kad vestų izraelitus į jų paveldą,

į kraštą, tekantį pienu ir medumi.

⁹ Jėga, kurią Viešpats suteikė Kalebui,

pasiliko su juo net žilos senatvės sulaukus,

tad jis galėjo užimti krašto aukštumas,

ir jo vaikai gavo jas kaip paveldą,

¹⁰ idant visi izraelitai matytų,

kaip gera būti atsidavusiu Viešpaties sekėju.

Teisėjai

¹¹ Teisėjai,

kiekvienas pagal savo pašaukimą,

taip pat buvo žmonės, kurių širdžių nesuviliojo stabai

ir kurie neatsimetė nuo Viešpaties;

palaimintas tebūna jų atminimas!

¹² Jų kaulai teželdina naują gyvastį ten, kur jie guli,

šlovė šių įžymių žmonių teatgyja per jų vaikus!

Samuelis

¹³ Žmonių gerbiamas, brangus savo Kūrėjui,

įžadu pažadėtas dar motinos įsčiose

ir pašventintas Viešpačiui kaip pranašas

buvo Samuelis ­ teisėjas, kuris atnašavo auką.

Dievo žodžiu jis įvedė karalystę

ir patepė didžiūnus, kad valdytų jo tautą.

¹⁴ Viešpačiui pavedus, jis teisė bendriją,

lankydamas Jokūbo stovyklas.

¹⁵ Savo ištikimybe jis pasirodė tikras pranašas,

o savo žodžiais ­ patikimas regėtojas.

¹⁶ Jis šaukėsi Viešpaties, Visagalio,

priešams apstojus iš visų pusių,

ir atnašavo žinduklį ėriuką.

¹⁷ Tada Viešpats sugriaudė iš dangaus,

ir nuaidėjo šiurpą keliantis jo balsas.

¹⁸ Jis nugalėjo priešo valdovus

ir sunaikino visus filistinų didžiūnus.

¹⁹ Artindamasis prie savo gyvenimo galo,

prieš Viešpatį ir jo pateptąjį jis paliudijo:

„Jokio kyšio ar slaptos dovanos

nesu paėmęs nė iš vieno!“

Ir niekas neišdrįso jo apkaltinti.

²⁰ Net jam mirus,

žmonės ieškojo jo patarimo;

jis pranešė karaliui apie jo mirtį

ir iš kapo pakėlė balsą pranašaudamas,

kad padarytų galą tautos nedorumui.