¹ Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus,

nes Viešpats jį sukūrė,

² nes iš Aukščiausiojo jo gydymo dovana

ir iš karaliaus jis gauna pragyvenimą.

³ Gydytojo išmanymas daro jį įžymų,

ir didžiūnai jį gerbia.

⁴ Viešpats išželdina iš žemės vaistažoles,

kurių protingas žmogus neturėtų niekinti.

⁵ Argi vanduo nebuvo pasaldytas šakele medžio,

kad būtų pažinta jo jėga?

⁶ Jis suteikia mirtingiesiems pažinimą,

kad būtų pašlovintas savo nuostabiais darbais.

⁷ Vaistažolėmis gydytojas gydo ir malšina skausmą,

o vaistininkas iš jų gamina vaistus.

⁸ Dievo darbai niekada nebus užbaigti,

sveikata iš jo sklinda visoje žemėje.

⁹ Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok,

bet melskis VIEŠPAČIUI, kuris tave išgydys.

¹⁰ Atsisakyk savo ydų, laikyk savo rankas švarias

ir apvalyk savo širdį nuo visų nuodėmių.

¹¹ Atnašauk maloniai kvepiančią auką

ir geriausių miltų kaip priminimo auką,

dosnią liejamąją atnašą pagal savo išgales.

¹² Bet ir gydytojui leisk ateiti,

nes Viešpats jį sukūrė;

neleisk jam nuo tavęs pasitraukti, nes tau jo reikia.

¹³ Būna atvejų,

kai išgijimas ­ gydytojo rankose,

¹⁴ nes ir jis meldžiasi Viešpačiui,

kad suteiktų jam sėkmę nustatant ligą

ir gydymas išgelbėtų ligonio gyvastį.

¹⁵ Kas nusideda savo Kūrėjui,

tas bus įžūlus ir savo gydytojui.

¹⁶ Mano vaike, liek ašaras dėl mirusiojo

ir pradėk raudą kaip žmogus dideliame skausme.

Įvyniok į maršką jo kūną, kaip priimta,

ir nesišalink iš laidotuvių.

¹⁷ Verk karčiai ir muškis į krūtinę;

vertas mirusiojo tebūna tavo gedulas.

Gedėk vieną ar dvi dienas, kaip reikalauja paprotys,

tada nusiramink ir užmiršk širdgėlą.

¹⁸ Juk širdgėla gali baigtis mirtimi,

o liūdinti širdis išsekina žmogaus jėgas.

¹⁹ Nelaimėje skausmas ilgai nesiliauja,

širdgėlos išgyvenimą sunku pakelti.

²⁰ Neatiduok savo širdies sielvartui, varyk jį šalin;

verčiau pagalvok apie savo galą.

²¹ Neužmiršk, kad sugrįžimo nėra;

mirusiajam gero nepadarai, o sau pakenki.

²² Atmink jo likimą, nes tavasis yra panašus;

vakar tai ištiko jį, o šiandien ištiks tave.

²³ Mirusiajam ilsintis, tesiilsi ir jo atminimas;

sukaupk savo drąsą, užgesus jo gyvasčiai.

Amatininkas ir išminčius

²⁴ Raštininko išmintis padaugina pažinimą;

tik kas laisvas nuo triūso, gali tapti išmintingas.

²⁵ Kaipgi gali tapti išmintingas žmogus,

kuris laiko rankose arklą,

didžiuojasi botagu jungui varyti,

varo jaučius ir rūpinasi galvijais?

²⁶ Jo širdis užimta vagų arimo rūpesčio,

jis rūpestingai peni gyvulius tvarte.

²⁷ Panašiai ir amatininkas bei meistras,

kuris, triūsdamas naktį ir dieną,

kala antspaudų žiedus,

nuolat rūpindamasis sumanyti naują pavyzdį.

Jo širdis užimta rūpesčio pagaminti tarsi gyvą atspaudą,

ir jis nori rūpestingai atlikti darbą.

²⁸ Panašiai būna ir kalviui, stovinčiam prie priekalo,

įnikusiam kalti geležį.

Ugnies liepsna svilina jo kūną,

bet jis galynėjasi su krosnies karščiu.

Kūjo poškėjimas kurtina jam ausis,

o jo akys įsmeigtos į daromo daikto pavyzdį.

Jo širdis užimta rūpesčio baigti savo darbą,

ir jis nori rūpestingai atlikti daikto apdailą.

²⁹ Panašiai būna ir puodžiui, sėdinčiam prie darbo

ir kojomis minančiam ratą.

Jis visada labai susirūpinęs savo gaminiais

ir daug jų pagamina.

³⁰ Jis minko molį rankomis

ir mina kojomis.

Jo širdis užimta rūpesčio baigti glazūravimą,

ir jis nori rūpestingai užkurti degimo krosnį.

³¹ Visi jie pasitiki savo rankomis,

kiekvienas jų įgudęs savo darbe.

³² Be jų negalėtų būti įkurtas joks miestas,

jie nealksta, kad ir kur gyventų.

Bet jie nekviečiami į tautos tarybą,

³³ jie neįžymūs viešoje sueigoje.

Jie nesėdi nė teisėjo kėdėje,

neišmano apie teismų nuosprendžius,

negali paaiškinti išminties mokymo;

nei jie randami tarp didžiūnų.

³⁴ Bet jie palaiko pasaulio sandarą

ir stengiasi panaudoti savo įgūdžius.