¹ Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę

ir didžiuojasi savimi savo tautoje.

² Aukščiausiojo bendrijoje ji atveria lūpas

ir didžiuojasi jo Galybių Artume:

³ „Išėjau iš Aukščiausiojo lūpų

ir tarsi migla apdengiau žemę.

⁴ Gyvenau dangaus aukštybėse,

o mano sostas buvo debesies stulpe.

⁵ Apėjau dangaus skliautą pati viena

ir išvaikščiojau bedugnės gelmes.

⁶ Valdžiau jūros bangas ir visą žemę,

visas tautas ir gentis.

⁷ Visur ieškojau poilsio vietos,

kurioje turėčiau gyventi.

⁸ Tada Visatos Kūrėjas davė man įsakymą,

ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei,

tardamas: ‘Jokūbe turi statytis buveinę,

Izraelyje turi turėti savo paveldą.’

⁹ Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė,

ir per visus amžius aš nenustosiu būti.

¹⁰ Šventojoje Padangtėje jam tarnavau,

o paskui Sione užėmiau savo vietą.

¹¹ Taip mieste, kurį myli,

jis man davė poilsio vietą;

Jeruzalėje mano valda.

¹² Įleidau šaknis garbingoje tautoje;

Viešpaties dalyje mano paveldas.

¹³ Išaugau lyg kedras Libane,

lyg kiparisas ant Hermono kalno.

¹⁴ Išaugau lyg palmė En Gedyje,

lyg oleandrų krūmai Jeriche;

lyg dailus alyvmedis lygumoje

ir lyg platanas prie vandens aš išaugau.

¹⁵ Kvepėjau lyg cinamonas ar sotvaras

ir skleidžiau malonų kvapą lyg geriausia mira,

lyg galbanas, onychai ir mastikmedžio derva,

lyg smilkalai Padangtėje.

¹⁶ Skleidžiau savo šakas kaip terpentinmedis;

tokios garbingos ir dailios mano šakos.

¹⁷ Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis,

ir mano žiedai neša garbingų ir gausių vaisių.

¹⁸ Gimdau kilnią meilę, pagarbą ir šventą viltį;

būdama amžina, esu dovanota visiems savo vaikams,

kurie jo išrinkti^[i1].

¹⁹ Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate,

valgykite iki soties mano vaisių.

²⁰ Atminti mane yra saldžiau už medų,

geriau turėti mane, negu medaus korį.

²¹ Kas mane valgo, tas dar labiau manęs alksta,

kas mane geria, tas dar labiau manęs trokšta.

²² Kas manęs klauso, tas niekais nenueis,

kas elgiasi, kaip aš liepiu, tas niekad nenusidės.“

Išmintis ir Dievo žodis

²³ Visa tai ­ Dievo Aukščiausiojo Sandoros knyga,

Įstatymas, kurį mums Mozė įsakė

kaip paveldą Jokūbo bendrijai.

²⁴ Nepavark stengdamasis Viešpaties padedamas,

būk arti jo, kad jis tave pastiprintų.

Tik Visagalis Viešpats yra Dievas,

be jo nėra kito Gelbėtojo^[i2].

²⁵ [Įstatymas] sklidinas išminties

kaip Pišonas

ir kaip Tigras pirmųjų vaisių metu.

²⁶ Jis išsilieja supratimu

kaip Eufratas

ir kaip Jordanas per pjūtį.

²⁷ Jis patvinsta žinojimu

kaip Nilas

ir kaip Gihonas vynuogių rinkimo metą.

²⁸ Pirmasis žmogus išminties niekada gerai nepažino,

nepasiseks nė paskutiniajam jos suprasti.

²⁹ Gilesnės už jūrą jos mintys,

o jos patarimai gilesni už didžiąją bedugnę.

³⁰ Kaip upelis iš jos srovės,

plukdantis vandenį į sodą,

³¹ tariau sau: „Palaistysiu savo sodą

ir sudrėkinsiu savo gėlių lysves.“

Nuostabu, kad mano upelis tapo upe,

o mano srovė ­ jūra.

³² Vėl siųsiu savo pamokymą kaip ryto aušrą

ir skleisiu jo šviesą toli.

³³ Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę

ir paliksiu jį ateinančioms kartoms.

³⁴ Žiūrėkite, aš netriūsiau vien sau,

bet visiems, kurie ieško išminties.