¹ Viešpatie, Tėve ir mano gyvenimo Valdove,

nepalik manęs jų užgaidoms

ir neleisk man per jas nupulti!

² Kas laikys parengtą botagą mano mintims

ir drausmės rykštę mano širdžiai,

kad nereikėtų gailėtis manęs klystančio

ir neliktų nepastebėtos mano nuodėmės?

³ Tuomet mano klaidų nepadaugėtų

ir mano nuodėmių nesusikauptų;

tuomet neparpulčiau prieš savo priešininkus,

ir nedžiūgautų dėl to mano priešas.

⁴ Viešpatie, Tėve ir mano gyvenimo Dieve,

neleisk man turėti išpuikėlio akių,

⁵ atitolink nuo manęs pikto geismą.

⁶ Teneapima manęs nei noras apsiryti, nei geiduliai,

teneužvaldo manęs gėdingi norai.

Liežuvio valdymas

⁷ Klausykitės, mano vaikai, pamokymo apie kalbėjimą,

nes kas jo laikosi, tas nepateks į pinkles.

⁸ Nusidėjėlis sugaunamas jo paties lūpomis;

jomis suklumpa keikūnas ir įžūlus žmogus.

⁹ Nepratink savo burnos prisiekinėti

nei be reikalo tarti Šventojo vardą.

¹⁰ Juk kaip nuolat prižiūrimas vergas nebus be randų,

taip žmogus, nuolat prisiekinėjantis ir tariantis Vardą,

niekada nebus apvalytas nuo nuodėmės.

¹¹ Kas dažnai prisiekia, tas kaupia savo kaltę;

rykštė nepaliks jo namų.

Jei neteisingai prisiekia, jis užsitraukia kaltę,

o jei nepaiso savo įsipareigojimo, dvigubai nusideda.

Jei jis kreivai prisiekia, negali būti pateisintas,

ir jo namai prisipildys negandų.

¹² Yra žodžių, kurie nusipelno mirties;

niekad tenebūna jų girdėti Jokūbo pavelde!

Tokie žodžiai svetimi pamaldiems žmonėms;

jie niekada nesivolios nuodėmėje.

¹³ Neleisk savo burnai apsiprasti su storžieviška kalba,

nes joje glūdi nuodėmingi žodžiai.

¹⁴ Atsimink savo tėvą ir motiną,

kai sėdi tarp didžiūnų,

antraip gali užsimiršti jų akivaizdoje

ir elgtis kaip kvailys iš blogo įpročio,

o paskui norėsi, kad nebūtumei gimęs,

arba keiksi savo gimimo dieną.

¹⁵ Kas pratęs vartoti keiksmažodžius, tas nesudrausmins savęs per visą savo gyvenimą.

¹⁶ Dvi žmonių rūšys daugina nuodėmes,

o trečioji užsitraukia pyktį.

Deganti aistra ­ liepsnojanti ugnis,

neužgesinama, kol visiškai neperdega;

žmogus, atsidavęs gašlumui su giminėmis,

niekada nesiliaus, kol ta ugnis jo nesudegins;

¹⁷ ištvirkėlis, kuriam kiekviena duona saldi,

niekada nesiliaus, kol nenumirs.

¹⁸ Žmogus, išniekinantis savo vedybų guolį,

sako sau: „Kas gali mane matyti?

Tamsa mane supa, sienos mane slepia.

Niekas manęs nemato. Ko man rūpintis?

Aukščiausiasis mano nuodėmių neatmins.“

¹⁹ Jo baimė ribojasi žmonių akimis,

ir jis nesupranta, kad Viešpaties akys

dešimt tūkstančių kartų šviesesnės už saulę,

mato visus žmogaus kelius

ir įžvelgia slapčiausius užkampius.

²⁰ Tas, kuris pažįsta kūrinius prieš jų buvimą,

pažįsta juos visus ir tada, kai jie sukurti.

²¹ Toks žmogus bus apkaltintas miesto gatvėse;

ten, kur mažiausiai įtars, jis bus sugautas.

²² Taip atsitinka ir moteriai, kuri būdama neištikima savo vyrui

apdovanoja jį įpėdiniu iš svetimo.

²³ Pirma, ji nepakluso Aukščiausiojo Įstatymui,

antra, nusikalto savo vyrui,

trečia, savo palaidu elgesiu nusikalto svetimavimu

ir pagimdė vaikus nuo kito vyro.

²⁴ Ji pati bus atvesta į bendruomenės sueigą,

ir jos vaikai turės dėl to kentėti.

²⁵ Jos vaikai nesuleis šaknų,

o jos šakos neduos vaisių.

²⁶ Ji paliks prakeiktą atsiminimą,

ir jos gėda niekada nebus ištrinta^[i1].

²⁷ Taip visi ją pergyvenusieji pažins,

kad nėra nieko geriau už pagarbią Viešpaties baimę

ir nieko saldžiau už klusnumą Viešpaties įsakymams.

²⁸ Viešpaties sekimas ­ didelė garbė,

o būti jo priimtam reiškia ilgai gyventi^[i2].