¹ Atmink, VIEŠPATIE, kas mums atsitiko,

pažvelk ir pamatyk mūsų gėdą!

² Mūsų paveldas buvo perduotas svetimiems,

mūsų namai ­ ateiviams.

³ Mes tapome našlaičiais, esame betėviai,

mūsų motinos tarsi našlės.

⁴ Vandenį, kurį geriame, turime pirkti,

už savo malkas turime mokėti.

⁵ Ant mūsų sprando ­ varovų jungas;

jis vargina, neduoda mums pailsėti.

⁶ Mes tiesiame ranką Egiptui ir Asirijai,

kad gautume pavalgyti duonos.

⁷ Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra,

bet mes turime nešti jų kaltes.

⁸ Vergai mus valdo,

nėra kam išvaduoti mus iš jų rankų.

⁹ Duonos parsinešame, užsitraukdami pavojų gyvybei

nuo dykumos kalavijo.

¹⁰ Mūsų oda įdegusi kaip krosnis

nuo deginančio bado karščio.

¹¹ Sione jie^[i1] išprievartauja moteris,

Judo miestuose ­ mergaites.

¹² Didžiūnai pakariami jų rankomis,

nėra pagarbos seniūnams.

¹³ Jaunuoliai priversti sukti girnas,

berniukai kniumba po malkų našta.

¹⁴ Seniūnai pasitraukė iš miesto vartų,

jaunuoliai ­ nuo savo muzikos.

¹⁵ Dingo mūsų širdies džiaugsmas,

gedulu virto mūsų šokiai.

¹⁶ Vainikas nukrito mums nuo galvos;

vargas mums, nes mes nusidėjome!

¹⁷ Mūsų širdys dėl to serga,

mūsų akys nuo šių dalykų aptemo,

¹⁸ Siono kalnas guli nuniokotas,

šakalai ant jo bastosi.

¹⁹ O tu, VIEŠPATIE, viešpatauji amžinai,

tavo sostas tveria per visas kartas.

²⁰ Kodėl mus visiškai užmiršai?

Kodėl mus palikai taip ilgai?

²¹ Susigrąžink mus, VIEŠPATIE,

kad galėtume sugrįžti!

Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau!

²² Nebent tu būtumei mus visiškai atmetęs,

ant mūsų įpykęs be saiko?!