¹א Kaip nublanko auksas,

kaip pakito aukso grynuolis!

Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys

kiekviename gatvės kampe!

²ב Brangieji Siono vaikai,

kadaise vertingi kaip grynas auksas,

dabar laikomi moliniais indais,

puodžiaus rankų darbu!

³ג Net šakalai duoda spenį

žįsti savo jaunikliams,

bet duktė, mano tauta, tapo žiauri,

panaši į dykumos stručius.

⁴ד Kūdikiui liežuvis limpa

prie gomurio nuo troškulio;

maži vaikai prašo duonos,

bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda.

⁵ה Valgiusieji skanėstus

guli išbadėję gatvėse;

išaugintieji purpuro drabužiuose

laikosi prie šiukšlyno.

⁶ו Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė

už Sodomos nuodėmę.

O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu,

nepakėlus prieš ją rankos.

⁷ז Jos nazyrai buvo tyresni už sniegą,

baltesni už pieną;

jų kūnai rausvesni už koralą,

safyro spalvos.

⁸ח Dabar jų veidai juodesni už suodžius,

gatvėse jie nebepažįstami.

Jų oda susiraukšlėjusi ant kaulų,

išdžiūvusi kaip medis.

⁹ט Geriau žūti nuo kalavijo,

negu nuo bado.

Išsenka jų gyvastis, tarsi sužeistųjų,

stokojant laukų derliaus.

¹⁰י Geraširdės moterys pačios išvirė

savo vaikus;

jie tapo joms maistu,

kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta.

¹¹כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį,

išliejo visą degantį įniršį

ir Sione užkūrė ugnį,

surijusią jo pamatus.

¹²ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai,

nei kas nors iš pasaulio gyventojų,

kad engėjas ar priešas įsiveržtų

pro Jeruzalės vartus.

¹³מ Tai dėl jos pranašų nuodėmių

ir dėl jos kunigų nusižengimų,

praliejusių joje

teisiųjų kraują.

¹⁴נ Aklai jie klajojo gatvėmis,

taip susitepę krauju,

kad žmonės negalėjo paliesti

nė jų drabužių.

¹⁵ס „Eikite šalin! Nešvarieji! ­ šaukė jiems žmonės. ­

Šalin! Šalin! Nelieskite!“

Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais,

nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“

¹⁶פ Pats VIEŠPATS juos išblaškė

ir į juos daugiau neatsižvelgs.

Jie nerodė pagarbos kunigams

nei malonės seniūnams.

¹⁷ע Akis pražiūrėjome,

vis laukdami pagalbos, bet veltui.

Laukte laukėmė tautos,

kuri negalėjo mūsų išgelbėti.

¹⁸צ Mūsų žingsniai buvo sekami,

nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti.

Artinosi mūsų galas.

Mūsų dienos buvo suskaitytos,

tikrai mums buvo atėjęs galas.

¹⁹ק Mus persekiojantieji buvo greitesni

už padangių erelius.

Jie vijosi mus per kalnus,

dykumoje mūsų tykojo.

²⁰ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis,

buvo pagautas jų spąstais,

o mes apie jį sakėme:

„Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų.“

²¹ש Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie,

gyvenanti Uco šalyje!

Bet ir tau ateis taurė,

tu pasigersi ir apsinuoginsi.

²²ת Tavo kaltė, Siono dukterie, išpirkta,

tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys.

Bet už tavo kaltę, Edomo dukterie, jis nubaus tave,

parodys tavo nuodėmes.