¹ Asafo maskilas^[i1]. Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo;

klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.

² Atve´rsiu burną prasmingais pavyzdžiais,

ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,

³ dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome,

apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.

⁴ Neslėpsime jų nuo savo vaikų,

bet pasakosime būsimajai kartai

apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus

bei padarytus stebuklus.

⁵ Jis davė įstatus Izraeliui,

Įstatymą ­ Jokūbo palikuonims,

įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,

⁶ kad jį pažintų būsimoji karta,

jų vaikai, kurie dar gims,

kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,

⁷ idant ir jie remtų savo viltį Dievu,

neužmirštų Dievo darbų,

bet laikytųsi jo įsakymų

⁸ ir netaptų, kokie buvo jų protėviai ­

užgaidi ir maištinga karta,

karta, kurios širdis išgverusi,

o dvasia neištikima Dievui.

⁹ Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis,

pabėgo iš mūšio.

¹⁰ Jie nesilaikė Dievo Sandoros

ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.

¹¹ Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs,

jiems apreikštus nuostabius darbus.

¹² Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus

Egipto žemėje, Coano lygumoje.

¹³ Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos,

sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.

¹⁴ Dieną vedė juos debesimi,

o kiekvieną naktį ­ ugnies šviesa.

¹⁵ Jis perskėlė uolą dykumoje

ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.

¹⁶ Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos

ir leido lietis vandeniui srautais.

¹⁷ Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui

ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.

¹⁸ Jie tyčia ėmė gundyti Dievą,

įnoringai reikalaudami maisto.

¹⁹ Jie burnojo prieš Dievą, sakydami:

„Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?

²⁰ Tiesa, jis taip sudavė į uolą,

kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.

Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos

bei duoti savo tautai mėsos?“

²¹ Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko;

suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,

pakilo pyktis ant Izraelio,

²² nes jie netikėjo Dievu

nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.

²³ Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms

ir atidarė dangaus duris,

²⁴ lijo ant jų valgoma mana

ir davė jiems grūdų iš dangaus.

²⁵ Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną,

Dievas davė jiems maisto iki soties.

²⁶ Jis pabudino padangėse rytį,

savo galybe išjudino pietį;

²⁷ jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes,

sparnuočius ­ lyg pamario smėlio grūdelius;

²⁸ jis nutupdė juos jų stovykloje,

visur aplink palapines.

²⁹ Žmonės valgė ir sotinosi,

nes Dievas davė jiems,

ko jie įnoringai troško.

³⁰ Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti,

jiems dar tebevalgant, ­

³¹ pakilo Dievo pyktis ant jų.

Jis užmušė jų stipruolius,

išguldė rinktinius Izraelio vyrus.

³² Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes;

nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs,

jie nepasitikėjo.

³³ Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas,

ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.

³⁴ Tik kai Dievas juos nubausdavo,

jie ieškodavo pas jį užuovėjos,

atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo,

³⁵ atmindami, kad Dievas jų Uola,

kad Dievas Aukščiausiasis ­ jų atpirkėjas.

³⁶ Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomis

ir melavo savo liežuviu.

³⁷ Jų širdis nebuvo jam ištikima,

jie nepasitikėjo jo Sandora.

³⁸ Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę

ir jų nesunaikindavo;

dažnai jis sutramdydavo savo pyktį

ir viso savo įniršio neišliedavo.

³⁹ Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės,

lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.

⁴⁰ Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose

ir liūdino jį dykumoje!

⁴¹ Jie vis gundė ir gundė Dievą,

Izraelio Šventajam skaudino širdį.

⁴² Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną,

kurią jis atpirko juos nuo engėjo,

⁴³ kai parodė savo ženklus Egipte

ir nuostabius darbus Coano lygumoje.

⁴⁴ Jis pavertė krauju jų upes bei tekantį vandenį,

ir egiptiečiai nebeturėjo ko atsigerti.

⁴⁵ Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo,

ir varlėmis, kurios nuniokojo kraštą.

⁴⁶ Jis atidavė jų pasėlius vikšrams,

o jų triūso derlių ­ skėriams.

⁴⁷ Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša,

o jų sikomoro medžius ­ šalna.

⁴⁸ Jis atidavė jų galvijus ledų krušai,

o jų kaimenes ­ žaibams.

⁴⁹ Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu,

pykčiu, apmaudu ir nelaime ­

žūties nešėjų būriu.

⁵⁰ Jis netramdė savo įniršio,

negelbėjo jų nuo mirties, bet atidavė marui.

⁵¹ Jis išguldė visus Egipto pirmagimius,

Chamo palapinių vyrijos pirmienas.

⁵² Tada išvedė savo tautą lyg avis,

vedė juos per dykumą tarsi kaimenę.

⁵³ Jis vedė juos saugiai,

jiems nebuvo ko bijoti,

nes jų priešus paskandino jūra.

⁵⁴ Jis atvedė juos į savo šventąją žemę,

prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi.

⁵⁵ Jiems įžengiant, jis išvarė tautas,

o jų palapinėse įkurdino Izraelio gimines ir

padalijo kraštą Izraelio giminėms,

skirdamas joms dalį matavimo virve.

⁵⁶ Bet jie maištavo ir gundė Dievą Aukščiausiąjį,

nesilaikydami jo įsakų.

⁵⁷ Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai,

sukniubo lyg nepatikimas lankas.

⁵⁸ Jie pykdė Dievą savo aukštumų alkais,

žadino jo pavydą savo stabais.

⁵⁹ Dievas pamatė ir įniršo;

jis visiškai atmetė Izraelį.

⁶⁰ Jis paliko savo Padangtę Šilojyje ­ Namus,

kuriuose buvo gyvenęs tarp žmonių.

⁶¹ Jis leido savo galybei^[i2] eiti į nelaisvę,

savo garbei patekti į priešo rankas.

⁶² Jis atidavė savo tautą kalavijui,

jis įpyko ant savo paveldo.

⁶³ Ugnis surijo jų jaunuolius,

o merginos neturėjo už ko tekėti.

⁶⁴ Kunigai krito nuo kalavijo,

o jų našlės negiedojo raudų.

⁶⁵ Tada Viešpats pabudo kaip iš miego,

tarsi vyno išjudintas galiūnas.

⁶⁶ Jis privertė savo priešus bėgti

ir ilgam užtraukė jiems pralaimėjimo gėdą.

⁶⁷ Juozapo palapinę jis atmetė,

Efraimo giminės neišsirinko,

⁶⁸ bet pasirinko Judo giminę,

Siono kalną, kurį labai myli.

⁶⁹ Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje,

įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.

⁷⁰ Išsirinko Dovydą, savo tarną,

ir pasiėmė jį nuo avių.

⁷¹ Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių,

kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.

⁷² Jis ganė juos dora širdimi

ir vedė įgudusia ranka.