¹ Choro vadovui. „Lelijų“ melodija. Dovydo.

² Gelbėk mane, Dieve,

nes vandenys siekia man kaklą!

³ Klimpstu į dumbliną gelmę,

nėra kur koja pasiremti.

Patekau į gilius vandenis,

ir bangos mane skandina.

⁴ Pavargau besišaukdamas pagalbos,

išdžiūvo man gerklė.

Akis pražiūrėjau,

belaukdamas tavo pagalbos.

⁵ Daugiau negu plaukų man ant galvos yra žmonių,

kurie nekenčia manęs be priežasties.

Mano priešai juodina mane melais;

jie stiprūs ir nori mane užmušti.

Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?

⁶ Dieve, tu pažįsti mano kvailybę,

mano nuodėmės tau ne paslaptis.

⁷ Tenebūna sugėdinti dėl manęs tie,

kurie pasitiki tavimi, Viešpatie, Galybių DIEVE;

tenebūna gėdos dėl manęs tiems,

kurie tave garbina, Izraelio Dieve!

⁸ Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę,

ir gėda dengė mano veidą.

⁹ Tapau benamis tarp savo giminių,

svetimas savo motinos vaikams.

¹⁰ Mat uolumas tavo Namams ryja mane lyg ugnis,

ir tau metami užgauliojimai krinta ant manęs.

¹¹ Už tai, kad verkiau ir pasninkavau,

žmonės šmeižia mane.

¹² Kad padariau ašutinę savo drabužiu,

jie juokiasi iš manęs.

¹³ Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas,

smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis.

¹⁴ O aš meldžiuosi tau, VIEŠPATIE.

Malonės metu, Dieve, išklausyk manęs,

paisydamas savo didžio gerumo.

Savo ištikima pagalba

¹⁵ trauk mane iš liūno, kad nenugrimzčiau,

gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.

¹⁶ Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti,

neleisk gelmėms manęs praryti,

neleisk kapui virš manęs užsiverti.

¹⁷ Atsiliepk man, VIEŠPATIE,

nes gera tavo ištikimoji meilė;

atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.

¹⁸ Neslėpk veido nuo savo tarno.

Aš kenčiu, tad skubėk man atsiliepti.

¹⁹ Prieik prie manęs, atpirk mane,

išlaisvink mane nuo priešų!

²⁰ Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;

tau pažįstami visi mano priešai.

²¹ Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;

laukiu užuojautos, bet jos nėra,

ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.

²² Man į maistą jie deda nuodų,

troškuliui numalšinti man jie duoda acto.

²³ Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,

pinklės jų bendrams.

²⁴ Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;

tedreba nuolat jų strėnos.

²⁵ Išliek ant jų savo pyktį,

tepasiveja juos tavo degantis įniršis.

²⁶ Tebūna nusiaubta jų stovykla;

neleisk niekam gyventi savo palapinėse.

²⁷ Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;

tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.

²⁸ Krauk jiems kaltę ant kaltės,

neduok jiems savo išganymo dalies.

²⁹ Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos,

į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!

³⁰ O aš nuskriaustas ir kenčiu;

pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!

³¹ Šlovinsiu Dievo vardą giesme,

aukštinsiu jį ir dėkosiu.

³² Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai,

negu raguoti jaučiai skeltanagiai.

³³ Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs;

jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“

³⁴ Juk VIEŠPATS girdi vargšus

ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.

³⁵ Tešlovina jį dangus ir žemė,

jūros ir visa, kas jose gyva!

³⁶ Tikrai Dievas išgelbės Sioną

ir atstatys Judo miestus.

Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;

³⁷ jo tarnų vaikai jį paveldės,

ir mylintys jo vardą ten gyvens.