¹ Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas^[i1].

² Argi iš tikrųjų, galingieji,

jūs nusprendžiate, kas teisu?

Argi sąžiningai teisiate žmones?

³ Ne! Širdyje sumanote, kas nedora,

rankomis dalijate smurtą žemėje.

⁴ Nuo pat kūdikystės nedorėliai neištikimi,

nuo pat gimimo dienos išklysta iš kelio ir meluoja.

⁵ Jų nuodai ­ kaip nuodai gyvačių,

kaip kurčios, ausis užsikimšusios angies,

⁶ kuri nebegirdi kerėtojų balso

ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų.

⁷ Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje;

VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis!

⁸ Teišnyksta jie lyg senkantis vanduo;

įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės.

⁹ Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve,

lyg negyvas gimęs, saulės niekada nematęs kūdikis.

¹⁰ Nelauktai lyg erškėčių krūmą ar usnis

tenusiaubia juos viesulas.

¹¹ Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę;

jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.

¹² Žmonės sakys: „Tai atlygis teisiesiems;

iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!“