1 Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas[i1], jam pabėgus nuo Sauliaus į olą. 2 Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs, nes pas tave ieškau prieglobsčio. Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos, kol praeis šėlstančios audros. 3 Šaukiuosi Dievo Aukščiausiojo, Dievo, kuris manimi rūpinasi. 4 Tesiunčia jis pagalbą iš dangaus ir teišgelbsti mane; tesugėdina tuos, kurie mane mindo. Sela. Tesiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę. 5 Guliu kniūbsčias tarp priešų lyg ryjančių liūtų; jų dantys ietys ir strėlės, o jų liežuviai aštrūs kalavijai. 6 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve, ir savo šlovę visai žemei! 7 Jie paspendė pinkles po mano kojomis, norėdami mane pagauti; jie man iškasė duobę, bet patys į ją įkrito. Sela. 8 Mano širdis ištikima, Dieve; mano širdis ištikima; giedosiu ir šlovinsiu tave! 9 Pabusk, mano siela! Pabuskite, arfa ir lyra! Aš pažadinsiu aušrą. 10 Tautose dėkosiu tau, Viešpatie, giedosiu tau šlovės giesmę tarp pagonių. 11 Juk tavo gerumas didis kaip dangus, o ištikimybė siekia debesis. 12 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve, ir savo šlovę visoje žemėje! | 
