¹ Choro vadovui. Jedutūnui. Dovydo psalmė.

² Tariau: „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje,

kad nenusidėčiau liežuviu;

savo burną užčiaupsiu,

kai nedorėliai būna arti.“

³ Tylėjau ir nieko nesakiau,

susilaikiau net nuo ko nors gero.

Bet mano skausmas tik padidėjo,

⁴ širdis man užkaito krūtinėje.

Bemąstant įsiliepsnojo ugnis

ir nebegalėjau susilaikyti neprabilęs:

⁵ „Pasakyk man, VIEŠPATIE, kiek ilgai gyvensiu,

kokia mano dienų trukmė?

Leisk man pažinti, koks laikinas esu.“

⁶ Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo,

jo trukmė ­ beveik niekas tavo akyse.

Iš tikrųjų žmogaus būvis ­ tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.

⁷ Žmogus praeina kaip šešėlis.

Visas jo triūsas ­ tik migla;

jis kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!

⁸ Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis?

Tavyje mano viltis.

⁹ Išvaduok mane iš visų mano kalčių;

nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!“

¹⁰ Tyliu ir burnos neatveriu,

nes tu tai padarei.

¹¹ Nukreipk nuo manęs savo rykštę,

aš žūstu nuo tavo rankos smūgių!

¹² Kai drausmini žmogų, bausdamas už nuodėmę,

tu lyg kandis sunaikini, kas jam brangu.

Iš tikrųjų žmogus ­ tik vėjo dvelktelėjimas! Sela.

¹³ Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,

klausykis mano šauksmo,

ateik į pagalbą, kai verkiu!

Juk aš tik praeinantis svečias, praeivis

kaip visi mano protėviai.

¹⁴ Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau

pirma, negu nueisiu, ir manęs nebebus.