¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.

² Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,

iš tolo supranti mano mintis.

³ Stebi mano žingsnius ir mano poilsį,

pažįsti visus mano kelius.

⁴ Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti,

tu, VIEŠPATIE, jį jau žinai.

⁵ Iš visų pusių apsiauti mane,

savo ranka lieti mane.

⁶ Tavo pažinimas man per nuostabus,

per gilus, aš negaliu jo pasiekti.

⁷ Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios

ar atsitolinti nuo tavo Artumo?

⁸ Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten,

jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten.

⁹ Jei įgyčiau aušros sparnus

ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių,

¹⁰ net ten mane vedžios tavo ranka

ir tvirtai laikys tavo dešinė.

¹¹ Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps

ir naktimi man taps šviesa“, ­

¹² tai tau ir pati tamsa nėra tamsi,

ir naktis šviečia kaip diena.

Tamsa ir šviesa tau tas pat.

¹³ Juk tu sukūrei mano širdį,

numezgei mane motinos įsčiose.

¹⁴ Šlovinu tave,

nes esu nuostabiai padarytas.

Tavo visi darbai nuostabūs, ­

aš tai gerai žinau.

¹⁵ Mano išvaizda tau buvo žinoma,

kai buvau slapta kuriamas,

rūpestingai sudėtas žemės gelmėse;

¹⁶ tavo akys matė mane dar negimusį.

Į tavo knygą buvo įrašytos

visos man skirtos dienos,

kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.

¹⁷ Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve,

ir kiek jų daug!

¹⁸ Mėginu jas suskaičiuoti,

bet jų daugiau negu smėlio grūdelių,

ir net visas suskaičiavęs,

vis tiek su tavimi tebebūčiau.

¹⁹ O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį,

ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų!

²⁰ Nedorai jie šaukiasi tavo vardo,

tavo priešai duoda melagingas priesaikas.

²¹ Argi aš pakenčiu tuos,

kurie nekenčia tavęs, VIEŠPATIE?

Argi aš nesibjauriu tais,

kurie prieš tave maištauja?

²² Nekenčiu jų mirtina neapykanta,

laikau juos savo priešais.

²³ Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį,

išmėgink mane ir perprask mano mintis.

²⁴ Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu,

ir vesk mane amžinuoju keliu.