¹ Išmintis pasistatė namus,

ji išsikirto septynis stulpus.

² Ji surengė vaišes,

išpilstė vyną ir net padengė stalą.

³ Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti

miesto aukštumose:

⁴ „Teateina čionai neišmanėliai!“

Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:

⁵ „Ateikite ir valgykite mano duonos,

gerkite vyno, kurio įpyliau.

⁶ Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte

ir eitumėte suvokimo keliu.

⁷ Kas sudraudžia pašaipūną, tas būna išplūstamas,

kas išbara nedorą žmogų, tas nukenčia.

⁸ Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs;

pabark išmintingą žmogų, ir jis tave mylės.

⁹ Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis,

mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų.

¹⁰ Pagarbi VIEŠPATIES baimė ­ išminties pradžia, o Šventojo pažinimas ­ protas.

¹¹ Taip, per mane tavo dienos bus padaugintos

ir metų metai prie tavo gyvenimo pridėti.

¹² Ar tu išmintingas? Tu išmintingas savo naudai.

Ar tu pašaipūnas? Tu tik naštą neši.“

¹³ Kvaila moteris nepastovi,

ji nemokša ir nieko neišmano.

¹⁴ Ji sėdi savo namų tarpduryje

ar ant krėslo miesto aukštumose,

¹⁵ šaukdama praeivius,

einančius tiesiai savo keliu:

¹⁶ „Neišmanėliai, užsukite čionai!“

Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:

¹⁷ „Vogtas vanduo saldus,

o duona, valgoma vogčiomis, skani.“

¹⁸ Bet kvailasis nežino, kad ten šešėliai,

o jos svečiai jau Šeolo gelmėse.