¹ Argi nešaukia Išmintis,

ar nekelia balso supratimas?

² Ant kalvų palei kelią

ir kryžkelėse ji atsistoja;

³ priešais miesto vartus,

prie įėjimo, ji šaukia:

⁴ „Žmonės, jus aš šaukiu,

kreipiuosi į visą žmoniją!

⁵ Neišmanėliai, mokykitės apdairumo,

bukapročiai, imkitės proto.

⁶ Klausykitės, nes kalbėsiu apie kilnius dalykus,

iš mano lūpų ateis, kas teisinga,

⁷ mano burna tars tiesą,

nes nedorumas pasibjaurėtinas mano lūpoms.

⁸ Visi žodžiai iš mano lūpų yra teisūs;

juose nėra nieko sukto ar iškraipyto.

⁹ Visi jie aiškūs žmogui, kuris supranta,

jie teisingi išprususiam žmogui.

¹⁰ Priimkite mano pamokymą, užuot ėmę sidabrą,

ir pažinimą, užuot ėmę gryną auksą.

¹¹ Juk išmintis vertingesnė už brangakmenius,

ir jokie turtai negali su ja lygintis.

¹² Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu

ir įgyju sveiko proto išmanymą.

¹³ Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES reiškia nekęsti to, kas pikta.

Puikybės, įžūlumo, blogo elgesio

ir suktos kalbos aš nekenčiu.

¹⁴ Turiu gerų patarimų ir sveikos nuovokos,

turiu supratimo ir jėgų.

¹⁵ Per mane viešpatauja karaliai

ir valdovai leidžia teisius įstatymus.

¹⁶ Per mane didžiūnai valdo

ir kilmingieji yra teisūs valdytojai.

¹⁷ Aš myliu mane mylinčius,

o manęs stropiai ieškantys mane suranda.

¹⁸ Aš turiu turtų ir garbę,

išliekantį lobį ir gerovę.

¹⁹ Mano vaisius geresnis už auksą, net už gryniausią,

o pelnas, kurį duodu, vertesnis už geriausią sidabrą.

²⁰ Aš einu teisumo keliu,

teisingumo takais,

²¹ suteikdama turtų mane mylintiems

ir pripildydama jų iždus.

²² VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje,

kaip pirmą savo ankstesnių darbų.

²³ Prieš amžius buvau patepta,

pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.

²⁴ Kai dar nebuvo gelmių, aš buvau pagimdyta,

kai dar nebuvo tekančių šaltinių.

²⁵ Prieš padedant kalnų pamatus,

prieš kalvas aš gimiau.

²⁶ Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs

nei pirmųjų molio grumstų.

²⁷ Aš ten buvau, kai jis dėjo dangaus skliautą į vietą,

kai nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus,

²⁸ kai tvirtino aukštai dangaus skliautą,

kai įrengė bedugnės šaltinius,

²⁹ kai paskyrė jūrai ribas,

kad jos vandenys niekada neperžengtų jo įsakymo,

kai nustatė žemės pamatus.

³⁰ Tuomet aš buvau jo talkininkė,

kasdienis jo džiaugsmas,

visada džiūgaudama jo akivaizdoje,

³¹ džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje,

rasdama džiaugsmo žmonijoje.

³² Tad dabar, mano vaikai, paklausykite manęs.

Laimingi, kurie laikosi mano kelių!

³³ Klausykitės pamokymo, būkite išmintingi

ir neatmeskite jo!

³⁴ Laimingas žmogus, kuris manęs klauso,

ateidamas kasdien anksti prie mano vartų,

budėdamas prie mano durų.

³⁵ Juk kas randa mane, tas randa gyvenimą

ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.

³⁶ Bet kas prasilenkia su manimi, tas daro sau žalą.

Visi, kurie manęs nekenčia, myli mirtį.“