¹ Mano vaike, klausyk mano iš minties,

palenk savo ausį mano supratimui,

² kad brangintumei apdairumą,

ir tavo lūpos saugotų išmanymą.

³ Juk palaidūnės lūpos laša medumi,

o jos burna slidesnė už aliejų.

⁴ Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė,

aštri kaip dviašmenis kalavijas.

⁵ Jos kojos žengia į mirtį,

jos žingsniai veda į Šeolą.

⁶ Į gyvenimo taką ji nekreipia dėmesio,

jos keliai kreivi, ir ji to nežino.

⁷ Tad, vaikai, klausykitės manęs

ir nenuklyskite nuo mano žodžių.

⁸ Laikykis kuo toliau nuo jos,

neik arti jos namų durų,

⁹ kad neatiduotumei savo garbės kitiems,

o savo metų ­ negailestingajam,

¹⁰ kad svetimieji nesurytų tavo turto,

o tavo triūsas neitų į svetimus namus,

¹¹ kad gyvenimo gale neapverktum likimo,

kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei kūną,

¹² ir nesakytum: „O, kaip priešinausi pamokomas,

kaip mano širdis nekentė perspėjimų!

¹³ Nei savo auklėtojų balso klausiau,

nei lenkiau ausį savo mokytojams,

¹⁴ tad esu arti visiškos žūties

viešame bendrijos sambūryje.“

¹⁵ Gerk vandenį iš savo talpyklos,

šviežią vandenį iš savo šaltinio.

¹⁶ Nejau tavo šaltiniai turėtų lietis laukan,

o vandens srovės ­ į gatves?

¹⁷ Tebūna jie tau vienam,

o ne dalyboms su svetimaisiais.

¹⁸ Tebūna palaimintas tavo šaltinis;

džiaukis savo jaunystės žmona,

¹⁹ žavia gazele, grakščia stirnaite!

Jos krūtys tedžiugina tave visada,

būk nuolat apsvaigęs jos meile.

²⁰ Kam gi turėtumei alpti dėl palaidūnės, mano vaike,

ir glamonėti svetimautojos krūtinę?

²¹ Juk kur eina žmonės, VIEŠPATS aiškiai mato;

jis stebi visus jų kelius.

²² Nedorą žmogų pasivys jo kaltės,

jis bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis.

²³ Jis turės mirti nesudraustas,

jis pražus per savo didelį kvailumą.