¹ Kaip sniegas vasarą ar lietus pjūties metu,

taip nepageidautina garbė kvailiui.

² Kaip žvirblis skrajoja, o kregždė nardo,

taip ir neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį.

³ Botagas ­ arkliui, kamanos ­ asilui,

o lazda ­ kvailių nugarai!

⁴ Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,

kad netaptumei į jį panašus.

⁵ Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,

kad jis netaptų išmintingas savo akyse.

⁶ Žmogus, kuris siunčia žinią per kvailį,

pjauna savo koją ir daro sau nuostolį.

⁷ Patarlė kvailio lūpose kliba

kaip šlubio kojos.

⁸ Duoti kvailiui garbės vietą

yra tas pat, kas įrišti akmenuką į svaidyklę.

⁹ Patarlė kvailio lūpose kliba

kaip erškėčio šaka girtuoklio rankoje.

¹⁰ Samdyti kvailį ar girtuoklį

yra tas pat, kas kalaviju žeisti praeivius.

¹¹ Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo,

taip kvailys kartoja savo kvailystę.

¹² Ar esi matęs žmogų, kuris tariasi esąs išmintingas?

Iš kvailio galima daugiau tikėtis negu iš jo.

¹³ „Plėšrūnas ant kelio!­ sako tinginys.

­ Liūtas lauke!“

¹⁴ Durys sukinėjasi ant savo vyrių,

o tinginys ­ savo lovoje.

¹⁵ Tinginys kiša ranką į dubenį,

bet per daug pavargęs, kad pakeltų jį prie burnos.

¹⁶ Tinginys tariasi esąs išmintingesnis

už septynis žmones, duodančius gerą patarimą.

¹⁷ Praeivis, kuris kišasi į svetimą ginčą,

panašus į žmogų, griebiantį šunį už ausų.

¹⁸ Kaip pamišėlis,

svaidantis liepsnojančius nuodėgulius ir mirtinas strėles,

¹⁹ elgiasi žmogus, kuris apgauna artimą,

o paskui sako: „Aš tik pajuokavau!“

²⁰ Nepridedant malkų, užgęsta ugnis,

o nesant liežuvautojo, nutyla ginčas.

²¹ Anglys ­ žarijoms, malkos ­ ugniai,

o priekabingas žmogus ­ kivirčui užkurti.

²² Liežuvautojo žodžiai ­ tarsi skanėstai;

jie pasiekia pačią vidurių gelmę.

²³ Kaip glazūra, dengianti molinį indą,

yra lipšnios piktaširdžio lūpos.

²⁴ Žmogus, kupinas neapykantos, žodžiais jos neparodo,

bet širdyje rengia apgaulę.

²⁵ Kai jo kalba pataikaujanti, nepasitikėk juo,

nes jo širdyje glūdi septynios baisenybės;

²⁶ nors jo neapykanta gudriai paslėpta,

nedorumas atsivers sueigoje.

²⁷ Kas kasa duobę, tas į ją įkris;

akmuo užrieda ant to, kuris jį parita.

²⁸ Melagingas liežuvis nekenčia savo aukų,

o pataikaujanti burna veda į pražūtį.