¹ Kai atsisėdi pietauti su valdovu,

rūpestingai stebėk, kas prieš tave.

² Jeigu esi besotis,

dėk peilį sau prie gerklės^[i1]!

³ Netrokšk valdovo skanėstų,

nes tai apgaulingas maistas.

⁴ Nenuvargink savęs norėdamas pralobti;

turėk sveikos nuovokos liautis.

⁵ Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra!

Ūmai jie bus įgavę sparnus

ir tarsi erelis nuskridę į padanges.

⁶ Nevalgyk šykštuolio maisto,

netrokšk jo skanėstų.

⁷ Juk jis kaip plaukas gerklėje!

„Valgyk ir gerk!“ ­ sako tau,

nors jo širdis nėra su tavimi.

⁸ Suvalgytą kąsnį tu išvemsi

ir veltui burną aušinsi mandagiais žodžiais.

⁹ Nekalbėk su bukapročiu,

nes jis iš tavo protingų žodžių tik pasityčios.

¹⁰ Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens

ir nė nesikėsink į našlaičių laukus,

¹¹ nes jų Atpirkėjas galingas,

jis apgins jų bylą prieš tave.

¹² Palenk savo širdį pamokymui,

o ausį ­ išmintingiems posakiams.

¹³ Nedvejok bausti vaiko,

nes nuo plakimo rykšte jis nemirs.

¹⁴ Iš tikrųjų turi jį plakti rykšte,

kad išgelbėtum jo gyvastį nuo Šeolo.

¹⁵ Mano vaike, jeigu tavo širdis išmintinga,

tai ir mano širdis džiaugsis.

¹⁶ Džiūgausiu visa širdimi,

kai tavo lūpos dorai kalbės.

¹⁷ Nepavydėk savo širdyje nusidėjėliams,

verčiau kasdien pasižymėk pagarbia VIEŠPATIES baime.

¹⁸ Iš tikrųjų tada turėsi ateitį,

ir tavo viltys nenueis niekais.

¹⁹ Tad klausykis, mano vaike, būk išmintingas

ir vesk savo širdį tikru keliu.

²⁰ Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną,

nė su tais, kurie persivalgo mėsos.

²¹ Juk girtuoklis ir rijūnas taps skurdžiais,

o dykaduoniavimas aprengia žmogų skarmalais.

²² Klausyk tėvo, iš kurio gimei,

ir neniekink motinos, kai ji pasens.

²³ Įsigyk tiesos ir neparduok jos;

pirkis išminties, pamokymo ir supratimo.

²⁴ Doro žmogaus tėvas kupinas džiaugsmo;

laimingas, kuriam gimė išmintingas sūnus.

²⁵ Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina;

tedžiūgauja tavo gimdytoja.

²⁶ Mano vaike, pasitikėk manimi,

ir tavo akys džiaugsis mano keliais.

²⁷ Juk kekšė ­ gili duobė,

o svetimautoja ­ ankštas šulinys;

²⁸ be to, ji tyko iš pasalų savo grobio

ir daugina neištikimųjų skaičių.

²⁹ Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“?

Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi?

Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys?

³⁰ Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno,

tų, kurie eina tuštinti maišyto vyno.

³¹ Nežvilgčiok į tą raudoną vyną,

kai jis švyti taurėje!

Taip švelniai jis teka žemyn,

³² bet galų gale kerta kaip gyvatė

ir gelia kaip angis.

³³ Tavo akys matys keistus vaizdus

ir tavo širdis kalbės kvailus niekus.

³⁴ Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje,

tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje.

³⁵ „Buvau daužomas, ­ sakysi, ­ bet man neskaudėjo;

buvau mušamas, bet nejaučiau!

Kai tik pabusiu, vėl vyno prašysiu!“