¹ Asirų karvedžiui Holofernui buvo pranešta, kad Izraelio tauta pasirengusi karui, uždariusi kalnų perėjas ir sutvirtinusi visas kalnų viršūnes įgulomis bei paspendusi spąstus lygumose. ² Labai įtūžęs, jis susišaukė visus Moabo didžiūnus, Amono pareigūnus bei pajūrio kraštų valdytojus ³ ir klausė: „Sakykite man jūs, kanaaniečiai, kokia tai tauta, gyvenanti aukštumų krašte? Kokius ji turi miestus? Kokio dydžio jos kariuomenė? Kur jų galybės ir jėgos ištakos? Kas jų karalius ir kas kariuomenės vadas? ⁴ Kodėl tik jie vieni iš visų tautų Vakaruose atsisakė ateiti manęs pasitikti?“

⁵ Tada visų amonitų vadas Achioras tarė jam: „Mano viešpatie, malonėk išklausyti pranešimą iš savo tarno lūpų. Aš pasakysiu tau tiesą apie tą tautą, kuri gyvena netoli tavęs kalnų srityje. Jokio melo neišgirsi iš savo tarno lūpų.

⁶ Tie žmonės ­ chaldėjų palikuonys. ⁷ Kadaise jie gyveno Mesopotamijoje, nes nenorėjo sekti dievais savo protėvių, gyvenusių chaldėjų krašte. ⁸ Už tai, kad jie buvo palikę savo protėvių kelią ir garbino dangaus Dievą ­ Dievą, kurį buvo pripažinę, ­ jų protėviai išvarė juos iš savo dievų akivaizdos. Tad jie pabėgo į Mesopotamiją ir ten gyveno ilgą laiką. ⁹ Tada jų Dievas įsakė jiems palikti vietą, kur gyveno, ir keliauti į Kanaano kraštą. Ten jie įsikūrė ir praturtėjo auksu, sidabru ir didele daugybe galvijų. ¹⁰ Vėliau, badui ištikus visą Kanaano kraštą, jie nusikėlė į Egiptą ir apsigyveno, kol ten buvo maisto. Ten jie tapo tokia didelė minia, kad nebuvo įmanoma suskaičiuoti. ¹¹ Egipto karalius pasidarė jiems priešiškas ir išnaudojo juos, versdamas dirbti plytas. Jis nužemino juos, padarydamas vergais. ¹² Jie šaukėsi savo Dievo, ir jis ištiko visą Egipto žemę baisiomis rykštėmis. Tada egiptiečiai išvarė juos iš savo akių. ¹³ Dievas nusekino jiems Raudonąją jūrą ¹⁴ ir vedė keliu į Sinajų bei Kadeš Barnėją. Išvarę visus dykumos gyventojus, ¹⁵ jie įsikūrė amoritų krašte ir savo galybe sunaikino visus hešboniečius. Persikėlę per Jordaną, jie užėmė visą aukštumų kraštą, ¹⁶ išvarydami iš ten kanaaniečius, perizus, jebusiečius, sichemiečius ir visus girgašus. Jie ten gyveno ilgą laiką.

¹⁷ Kol nenusidėjo savo Dievui, jie gyveno puikiai, nes su jais buvo Dievas, kuris nekenčia nedorybės. ¹⁸ Bet, nukrypę nuo kelio, kurį jis buvo nužymėjęs, jie be perstojo buvo vis labiau ir labiau kamuojami dažnų karų ir galop išvaryti į svetimo krašto nelaisvę. Jų Dievo šventykla buvo sulyginta su žeme, ir visi miestai užimti priešų. ¹⁹ O dabar jie sugrįžo pas savo Dievą ir pargrįžo iš tų vietų, į kurias buvo nublokšti. Jie atgavo Jeruzalę, kur stovi jų šventovė, ir įsikūrė aukštumų srityje, nes ji buvo neapgyventa.

²⁰ Tad, mano valdove ir viešpatie, jeigu ta tauta nusikalsta kuo nors per neapsižiūrėjimą, jeigu nusideda savo Dievui, ir mes tikri dėl jų įžeidimo, galime žygiuoti ir priversti juos kovoti. ²¹ Bet jeigu jų tauta nekalta, teapeina juos mano viešpats, nes jų Dievas apgins juos, o mes tapsime pajuokos dalyku visam pasauliui.“

²² Achiorui baigus visa tai pasakoti, visi žmonės, stovintys aplink palapinę, pradėjo triukšmauti. Holoferno pareigūnai ir visi pajūrio kraštų bei Moabo gyventojai atkakliai reikalavo, kad jis būtų sudraskytas į gabalus. ²³ Jie kalbėjo: „Mes nebijome izraelitų! Tai silpna ir bejėgė tauta, nepajėgi kariauti. ²⁴ Tad žygiuokime, valdove Holofernai! Tavo kariuomenė prarys juos vienu kąsniu!“